Kai kalbame apie NATO ir ateitį, man Aljanso misija vis dar išlieka ta pati – kolektyvinė narių gynyba. Tam jis ir buvo sukurtas. Pasikeitė tik aplinka, kurioje NATO turi atlikti savo užduotį. Daugiau nebėra sovietinės grėsmės Europos centre, kaip tai buvo praeitame amžiuje. Kita vertus, susiduriame su terorizmo, masinio naikinimo ginklų proliferacijos, „žlugusių“ ir „blogio“ valstybių grėsmėmis. NATO privalo susidoroti su šiais iššūkiais, ir tam, kad užtikrintų savo narių saugumą ir gynybą, privalo veikti kitokiais metodais.
NATO išgyveno esminės transformacijos laikotarpį, kad tinkamai sureaguotų į besikeičiančią saugumo aplinką. Jeigu jums pateiksiu 1995 m. ir šių dienų pavyzdį, manau, jūs pamatysite skirtumus. 1995 m. NATO sudėtyje buvo 16 narių, Aljansas neturėjo partnerių pasaulyje ir nebuvo vykdęs jokių karinių operacijų. Šiandien NATO turi 26 narius – daugiau nei 20 partnerių Europoje ir Eurazijoje; septynis Šiaurės Afrikoje Viduržemio jūros dialogo rėmuose; keturis Persijos Įlankoje Stambulo iniciatyvos rėmuose; tuos, kurie padeda mums Afganistane, ir globalius partnerius – tokius kaip Australija, Naujoji Zelandija ir Japonija.
NATO vykdo įvairias operacijas. Aljansas dalyvauja ISAF (International Security Assistance Force) misijoje Afganistane, toliau vadovauja KFOR (Kosovo Forces) taikos operacijai Kosove, prieš tai vykdė operaciją Bosnijoje ir Makedonijoje, teikia Afrikos sąjungos karių transportavimo pagalbą Darfure ir net gabeno humanitarinę pagalbą Pakistanui po ten įvykusio žemės drebėjimo. Tokiu būdu, siekdama užtikrinti savo narių saugumą, NATO, palyginus su Šaltojo karo laikais, ėmėsi kitokių operacinių veiksmų.
Bukarešto suvažiavimas
Pastaraisiais metais mes stebėjome NATO transformaciją. Jeigu dabar pereiti prie Bukarešto suvažiavimo, galiu pasakyti, kad tai buvo transformacijos proceso tęsinys. Į Aljansą buvo pakviesti nauji nariai (Albanija ir Kroatija); buvo įsipareigota pakviesti Makedoniją ir buvo sustiprinta partnerystė su Ukraina ir Gruzija.
Ukraina ir Gruzija. Dėl dviejų pastarųjų valstybių, tai aš manau, kad NATO padarė labai svarbų žingsnį, sakydama, jog tiki Ukrainos ir Gruzijos naryste Aljanse. Jos taps NATO nariais. Tai NATO įsipareigojimas šioms šalims, toli siekiantis NATO pareiškimas. Toks sprendimas tokiu laiku yra daugiau negu mes padarėme dviejų paskutinių plėtros raundų metu.
Afganistanas. Be to, NATO padarė pareiškimą dėl Afganistano. Jame buvo artikuliuota bendra Aljanso vizija ir ilgalaikis įsipareigojimas Afganistano saugumo, rekonstrukcijos ir plėtros sferose. Buvo išskirtos kelios sritys, kuriose mes privalome dirbti efektyviau: karinių įsipareigojimų stiprinimas, Afganistano kariuomenės ir policijos apmokymas, glaudesnis bendradarbiavimas su Afganistano saugumo pajėgomis, rekonstrukcijos ir plėtros skatinimas bei koordinavimas, kad šalyje būtų geriau suderinti kariniai ir civiliniai atsinaujinimo procesai; kova su narkotikų problema ir Afganistano valdžios instituto stiprinimas. Visa tai sudaro NATO strategijos, kurią Aljansas kartu su kitais ISAF partneriais patvirtino suvažiavimo metu, esmę.
Karinės pajėgos. Prancūzija pažadėjo pasiųsti į Rytų Afganistaną, kur yra rimta kovinė situacija, papildomą batalioną. Tai padidins karinių vadų pajėgų perdislokavimo galimybių lankstumą ir leis perkelti daigiau karių į pietinę šalies dalį. Padidinti savo karių skaičių Afganistane taip pat pažadėjo Čekija, Gruzija, Azerbaidžanas, Lenkija ir kiti.
KFOR. Bukarešte NATO taip pat iš naujo patvirtino savo įsipareigojimus Kosove, kur ji ir toliau vadovaus KFOR pajėgoms. Šios pajėgos palaiko krašte saugumą ir stabilumą, t.y. garantuoja ten gyvenančių mažumų judėjimo laisvę ir religinių paminklų saugumą bei kuria sąlygas, kuriomis Kosovo vyriausybė galėtų sėkmingai įgyvendinti Ahtisaari planą, kad mažumų saugumas krašte būtų užtikrintas ir ateityje.
Priešraketinė gynyba. NATO priėmė svarbų sprendimą ir dėl priešraketinės gynybos, apie kurią prieš tai buvo kalbama iš perspektyvos, tyrimų ir potencialių grėsmių pusės. Bukarešte NATO žengė žingsnį į priekį ir pripažino, jog balistinių raketų grėsmė auga.
Mes taip pat pripažįstame tai, kad JAV priešraketinės gynybos sistema prisideda prie Aljanso šalių teritorijų ir gyventojų apsaugos. Todėl Šiaurės Atlanto tarybai (NAC), kaip sprendžiamajai NATO institucijai, buvo pavesta tęsti darbą šioje srityje ir išsiaiškinti, kaip galima būtų prisidėti prie JAV priešraketinės gynybos programos, kad Aljanso teritorija būtų apsaugota dar geriau.
Rusija. Buvo pakartotas pasiryžimas dirbti su Rusija, kadangi priešraketinės gynyba nėra nukreipta prieš ją, bet labiau sprendžia NATO saugumo galimos raketinės grėsmės akivaizdoje problemą. Todėl mes, siekdami apsisaugoti nuo šios grėsmės, labai norėtume dirbti kartu su Rusija.
Makedonija. Dar keletą žodžių apie plėtrą. Kalbėjau apie Gruziją ir Ukrainą bei Albaniją ir Kroatiją. Nusivylėme, kad negalėjome suvažiavimo metu pakviesti į savo gretas Makedonijos. Makedonijos pavadinimo problema kurį laiką yra nesutarimų objektas, ir Graikija ir Makedoniją turi skirtingus požiūrius į ją. Mes stengėmės palengvinti derybų procesą, kuriam vadovauja JTO. Esame įsitikinę, kad tai yra labai svarbu.
Mes nemanome, kad šitas klausimas sutrukdė Makedonijai gauti kvietimą, ir NATO aiškiai leido suprasti, jog Makedonija yra pasiruošusi narystei. Kai tik pavadinimo problema bus išspręsta, NAC galės priimti sprendimą dėl pakvietimo. Todėl mes tikimės, kad derybos greitai pasibaigs ir bus surastas sprendimas pakviesti ir Makedoniją.
NATO transformacija
Kai kalbame apie mano minėtus NATO transformacijos momentus – plėtra, partnerystė, įvairaus pobūdžio operacijos skirtingose pasaulio vietose – reikia suprasti, kad tam yra būtina operacinių galimybių plėtra. Ji jau vyksta ir turi būti tęsiama. Aš paminėsiu kelis dalykus, kuriuos NATO jau padarė, bet padaryti reikia daug daugiau. Prie iššūkių pereisiu šiek tiek vėliau.
2006 m. suvažiavimo Rygoje metu buvo inicijuotas projektas, pagal kurį šalių konsorciumas turėtų pradėti pirkti transporto lėktuvą C-17s. Tai yra labai svarbu, kadangi iki šiol NATO turėjo problemų su tuo, kaip perkelti pajėgas ir techniką į reikiamą vietą. Šiuo metu NATO susiduria su taktinės transporto aviacijos trūkumu. Pirmiausia trūksta sraigtasparnių, kurie galėtų perkelti karius ir dalyvauti mūšiuose. Todėl apie tai buvo kalbama Bukarešte.
NATO greitojo reagavimo pajėgos
Pradėti jas kurti buvo sutarta dar 2002 m. suvažiavimo Prahoje metu. Šiandien mes svarstome, kaip būtų galima sustiprinti jų pajėgumą ir kaip geriau jas naudoti, t.y. kaip padaryti iš šių pajėgų instrumentą, kurį galima būtų efektyviai taikyti Aljanso vykdomų misijų metu. Svarbu turėti ir rezervinius pajėgumus. NATO turi galimybes sureaguoti į galimus atsitiktinumus, bet negalima investuoti resursų į tai, kas yra nenaudojama. Todėl mes esame pasiruošę panaudoti ir šiuos pajėgumus.
Sukūrėme taip pat koordinacinį specialių pajėgų operacinio naudojimo mechanizmą, ko NATO niekada nedarė iki Afganistano. Dirbdami kartu su sąjungininkais, tame tarpe su specialiomis pajėgomis, pamatėme, kad veiksmų derinimo srityje yra daug vietos tobulėjimui (bendros pratybos ir pan.). Šiandien NATO plėtoja pradėtą iniciatyvą, taip pat ir Afganistane, kur veikia lokalinis (karo lauko) koordinacinis centras.
Ateities iššūkiai
Ateityje NATO susidurs su rimtais iššūkiais, ir būtent jais mes turėtume užsiimti jau šiandien. Manau, pagrindinė problema yra ta, jog europiečiai glaudžiai nesieja gerovės ir demokratijos – to, kuo galima mėgautis Europoje – su investicijomis į saugumą ir gynybą. Aš tikiu, kad šis ryšys yra labai glaudus. Nemanau, kad ilgalaikė gerovė Europoje ar Šiaurės Amerikoje yra įmanoma be investicijų į saugumą. Todėl mes privalome prie to sugrįžti.
Tai būtina padaryti dalinai ir todėl, kad pasikeitė grėsmių prigimtis. Kai buvo Sovietų Sąjunga ir Šaltasis karas, irgi buvo ginčų dėl gynybos išlaidų. Tačiau tuo metu buvo aiški grėsmė kaip jų priežastis. Šiandien grėsmių spektras yra įvairesnis. Tenka kalbėti apie terorizmą, proliferaciją, „žlugusias“ valstybes ir t.t. Aš manau, kad mums reikia skirti daugiau dėmesio šioms grėsmėms, suvokti jas ir išmokti į jas reaguoti, o tam reikėtų toliau investuoti į saugumą ir gynybą.
Antras, mano manymu labai svarbus, elementas yra idėjos, kad saugumas vis dar priklauso nuo transatlantinio bendradarbiavimo, stiprinimas. JAV, Kanada ir Europa vis dar yra tos pačios transatlantinės demokratinės bendruomenės, kuri susiduria su labai panašiais iššūkiais, narės. Mes galėsime efektyviai į juos reaguoti tik kartu. Todėl manau, kad investicijos į saugumą ir įsipareigojimų transatlantinei partnerystei stiprinimas yra du pagrindiniai ateities iššūkiai.
Aišku, yra ir kitų mažesnių problemų. Mums reikia veiksmingos ESGP (Europos saugumo ir gynybos politika), kurios pajėgumais galėtų pasinaudoti NATO savo vadovaujamose operacijose ir kurią Europos Sąjunga galėtų naudoti savarankiškai (be NATO dalyvavimo). Tačiau tarp šių struktūrų neturi būti jokios konkurencijos dėl lyderystės, kad neįvyktų Europos ir likusios NATO dalies susiskaldymas. Mums reikia glaudesnės integracijos ir ESGP, kuri taptų pagalbine efektyvios NATO sąjungos dalimi ir transatlantinės partnerystės ramsčiu.
Kurt Volker, pirmas JAV valstybės departamento sekretoriaus Europos ir Eurazijos reikalams pavaduotojas; Heritage Foundation
