Nuo karo Gruzijoje prabėgus dvejiems metams, šį nesantaikos įkaitintą Kaukazo regioną aplankė ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, ir buvęs Lietuvos vadovas Valdas Adamkus, o liepą Tbilisyje viešėjo JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. Tačiau ne politikų vizitai apibūdina sudėtingą situaciją šiame regione, o tebesitęsiantys Maskvos ir Tbilisio nesutarimai dėl santykių perspektyvų, Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo dilema ir tarptautinės visuomenės reakcija į padėtį Kaukaze.
Tų įvykių kaleidoskopas
Kaip įvykių eigą dėsto laikraštis „Georgia Times“, konfliktas prasidėjo 2008 metų rugpjūčio 7 dieną, kai Gruzijos kariuomenė pradėjo masinį Pietų Osetijos pasienio gyvenviečių bombardavimą. Naktį į rugpjūčio 8-ąją Rusijos karinės oro pajėgos smogė Gruzijos kariuomenei Kodoro perėjoje, o Pietų Osetijos savanorių būriai pranešė, kad sunaikino vieną nepilotuojamą Gruzijos bombonešį ir 12 tankų. Prasidėjo mūšiai dėl Cchinvalio aukštumų. Į Pietų Osetijos sostinę permesti du specialiosios paskirties bataliono „Vostok“ būriai, dislokuoti Čečėnijoje ir sudaryti daugiausia iš etninių čečėnų. Cchinvalyje prasideda valymas. Rytą JT misija išveda savo stebėtojus iš Kodoro tarpeklio. Rusijos prezidentas D. Medvedevas paveda karinei prokuratūrai užfiksuoti gruzinų nusikaltimus Pietų Osetijoje. Iš Maskvos atsiunčiama humanitarinė pagalba – 120 t maisto produktų. Premjeras Vladimiras Putinas pažada 10 mlrd. rublių pagalbą Pietų Osetijai po Gruzijos agresijos atstatyti.
8 val. ryto Abchazijos armija pajuda link sienos su Gruzija. Prie Gruzijos jūros sienos atplaukia Juodosios jūros laivyno raketinis kreiseris „Moskva“ ir sargybos laivas „Smetlivij“. Rusijos laivai blokuoja karinės technikos tiekimą Gruzijai. Iki vidudienio Abchazija ir Rusija sudaro du koridorius pabėgėliams evakuoti. 14 val. Rusijos generalinis štabas raportuoja, kad visiškai kontroliuoja Pietų Osetijos sostinę. Tbilisiui iškeliamas ultimatumas – pasitraukti į pradines pozicijas ir įsipareigoti nenaudoti jėgos. Apie 18 val. įvyksta Rusijos ir Gruzijos laivyno susirėmimas. Penki gruzinų kateriai pažeidė Rusijos nustatytą sieną. Atidengus į juos ugnį, du laivai paskandinti, kiti pasuko atgal. 19 val. iš Pietų Osetijos į Šiaurės Osetiją išeina pirmoji sužeistųjų kolona – apie 50 žmonių. Gruzija pareiškia nutraukianti ugnį. Prasideda Rusijos ir Gruzijos užsienio reikalų ministrų derybos...
Karą programavo Kremliuje
Štai taip vienpusiškai fiksuoja ir primena penkių dienų konflikto – to „mažojo Kaukazo karo“ – įvykius anglų kalba leidžiamas Gruzijos laikraštis. Tačiau šioje Ruslano Čagojevo traktuotėje nė žodžiu neužsimenama apie situaciją prieš konfliktą. O jis brendo ne dienomis, bet valandomis, ir iš pradžių daugiausia dėl Maskvos kaltės. Kremlius jau beveik metus vykdė vadinamąjį „natūralizacijos“ procesą – abchazams ir Pietų Osetijos gyventojams išdavinėjo vietinius tapatybės dokumentus, o kas norėjo – ir Rusijos piliečio pasus. Gruzijos dokumentai buvo viešai naikinami. Iš Maskvos sklido raginimai Suchumiui ir Cchinvaliui bet kokia kaina siekti atsiskyrimo nuo Gruzijos ir vėliau prisijungti prie Rusijos.
Likus maždaug pusmečiui iki šio karo, buvo išprovokuoti incidentai tarp Gruzijos nepilotuojamo lėktuvo ir Rusijos karinių oro pajėgų. Šios provokacijos pakako, kad Maskva įvestų į Abchaziją geležinkelių statybos batalioną, kuris neva atstatė geležinkelį tarp Abchazijos, Gruzijos ir Armėnijos. Vasarą Kaukaze vyko karinės pratybos. Joms pasibaigus Rusijos kariniai daliniai neišvyko iš pratybų rajono, o buvo dislokuoti neva plėtoti regiono infrastruktūrą.
Taip spaudžiamas Tbilisis buvo raginamas vesti derybas su nepripažintomis, savarankiškumo siekiančiomis Gruzijos respublikomis. 2008-ųjų vasarą D. Medvedevas pakvietė prezidentą Michailą Saakašvilį deryboms. Gruzijos vadovas, matydamas provokacinį Maskvos elgesį regione, negalėjo sutikti sėsti už derybų stalo, kur būtų tariamasi „dėl normalių antžeminių komunikacijų plėtros tarp Rusijos ir Pietų Kaukazo respublikų“, kaip buvo nurodyta galimų derybų programoje. Rusija sudarė vaizdą, kad dar 2008 m. liepą su ja galima buvo susitarti, tačiau padėtis labiau panėšėjo į 1939 m. rugpjūčio situaciją Europoje, kai buvo pasirašytas nusikalstamas Molotovo-Ribbentropo paktas, iš anksto nulėmęs Baltijos šalių ir visos Rytų Europos likimą. Taigi, kalbėti vien apie Tbilisio kaltę dėl prieš dvejus metus įvykusio konflikto, vadinasi, nematyti jo kilimo priežasčių ir motyvų.
Vakarai užima stručio poziciją
Jei ne tikrąjį, tai propagandinį karą Rusija laimėjo. Vakarai užsimerkė prieš Rusijos agresiją ir liko įtikinti, kad Pietų Osetiją ir Abchaziją paskubino atplėšti paties M. Saakašvilio neapgalvoti veiksmai prieš savo kaimynus. Dėl akių Briuselis ir Vašingtonas rodo, kad jie remia Gruzijos vientisumą, bet, be šios teisinės formuluotės, nieko realiai nedaroma. Liepos 5 d. H. Clinton vėl aplankė Tbilisį ir, kaip pažymi britų svetainė „Open Democracy“ (http://www.opendemocracy.net/), dar kartą užtikrino, kad JAV lieka ištikimos „teritoriniam Gruzijos vientisumui“, tačiau tos kalbos „dvelkia melu, jos nenaudingos ir net pavojingos“.
Pietų Osetija ir Abchazija labai skirtingos, tęsia šis portalas. Vienoje jų gyvena apie 70 tūkst. žmonių, kitoje – ketvirtis milijono. Pietų Osetija galėtų susijungti su šiaurine dalimi, kuri priklauso Rusijai. O štai Abchazija, išsiskirianti savo patogia geostrategine padėtimi ir puikiu kraštovaizdžiu, siekia tikros nepriklausomybės, ir tik dėl to abchazai laikinai sutinka su Rusijos kariuomenės buvimu savo teritorijoje. Jeigu grįžimas į Gruzijos sudėtį – tai fantazija, rašo „Open Democracy“, tai Vakarai privalo tam sudaryti sąlygas ir užkirsti kelią šios teritorijos prijungimui prie Rusijos, o ne pilstyti iš tuščio į kiaurą dėl jos galimybių tarnauti Tbilisiui.
Štai kodėl, kaip papildo laikraštis „The Washington Times“, Gruzija tik laikinai sutinka su „nepripažintų teritorijų“ okupacija, tačiau šiam terminui abiejų respublikų atveju suteikia skirtingą prasmę. Tuo metu Vakarų pozicija – išlaukti, delsti, įsiklausyti, o tai reiškia – tylomis pritarti Rusijos elgsenai regione.
Netgi Ženevos derybos dėl situacijos Kaukaze baigia iširti, kaip parodė eilinis jų raundas (lyg tyčia – tryliktasis!) liepos 27-ąją. Abchazijos delegacija iš jų išėjo jau anksčiau, o dabar baiminamasi, kad iš susitikimų pasitrauks ir Pietų Osetija. Apžvalgininkai klausia: o gal šios respublikos taip elgiasi konsultuojamos Kremliaus strategų? Ar ir šito Vakarai nepastebi? O gal tai neoficialus dviejų separatistinių respublikų pripažinimas, beveik panašus į tą, kurį anksčiau atliko Rusija, Nikaragva, Venesuela ir mažytė Nauru sala?
Maskvai palanki dirva
Kol Vakarai užima žodinės beletristikos ir delsimo poziciją, Rusija didina savo įtaką Pietų Kaukaze. D. Medvedevas Suchumyje (Cchinvalyje jis lankėsi pernai liepą) pažadėjo Abchazijos turizmo lygį „pritempti“ iki Turkijos ir netgi padaryti pigesnį negu Sočyje. Greitai bus atidarytas oro susisiekimas tarp Abchazijos ir Rusijos miestų. Taip pat žadama atstatyti vadinamąjį karinį Suchumio kelią, kuris sujungs Karačajų Čerkesijos kalnų kurortus su Abchazijos paplūdimiais. Abiem respublikoms kelių infrastruktūrai gerinti ir elektrinėms statyti D. Medvedevas skirsiąs 330 mln. dolerių.
O štai Prancūzijos naujienų agentūros AFP pranešimu, Gruzija ketina parduoti dalį jos teritorija nutiesto dujotiekio, kuris jungia Vidurio Aziją, Kaspijos jūrą, Rusiją ir Armėniją. Liepą Gruzijos parlamentas atmetė šio valstybės „strateginio aktyvo“ privatizavimo draudimą. AFP praneša, kad dabar šio dujotiekio akcijos gali pakliūti į Rusijos rankas. Tuomet sunku patikėti, kad mirtinas Maskvos priešas M. Saakašvilis išsilaikys dar kelerius metus – visą savo kadenciją...
