Po to, kai susilaukė sėkmės sukūręs filmą „Superdidelis aš“, kino kūrėjas Morganas Spurlockas nusprendė imtis dar ryžtingesnio projekto nei mėnesį gyventi mintant vien greito maisto restoranų tinklo „McDonalds“ mėsainiais. Kaip rašo žurnalas „Foreign Policy“, M. Spurlockas ieškojo labiausiai ieškomo pasaulio teroristo Osamos bin Ladeno slaptavietės.
Kurdamas naują filmą „Kur pasaulyje dabar yra Osama bin Ladenas?“, M. Spurlockas viešėjo Artimuosiuose Rytuose, Pakistane ir Afganistane. Kino juostos premjera įvyko balandžio 18 dieną. Siūlome trumpą „Foreign Policy“ interviu su kino kūrėju.
„Foreign Policy“: Kada jūs pradėjote šį projektą ir ar turėjote savo mintyse klausimų tokiam atvejui, jei sutiktumėte O. bin Ladeną?
M. Spurlockas: Pats didžiausias klausimas, kurį turėjau savo mintyse, skambėjo taip: kaip visa tai baigsis? Mes nuolat girdime apie naujas garsajuostes, naujus kvietimus imtis veiksmų, daugiau ugnies ir sieros, tačiau neaišku, kaip visa tai baigsis. Kaip mes visą tai sustabdysime? Ar yra galimybė, kad visa tai užsibaigs taikiai? Aš asmeniškai per paskutiniuosius 7 metus mačiau pakankamai kovų ir karo, todėl noriu, kad visa tai baigtųsi.
FP: Kodėl jūs manėte, kad esate tas žmogus, kuris gali surasti O. bin Ladeną, jei net kariuomenė ir CŽV jo nesugeba aptikti?
MS: 2005 metais George‘as W. Bushas ką tik buvo perrinktas antrajai kadencijai ir buvo paviešinta dar viena O. bin Ladeno įrašyta garsajuostė. Jis vis šmėkščiojo kiekviename televizijos kanale, laikraščiuose, radijuje. Žmonės nuolat klausė, „kodėl mes nesuradome šito vaikino? Kodėl neįvykdėme teisingumo? Kur dabar pasaulyje slepiasi O. bin Ladenas?“ Ir aš pasakiau: „Žinote, tai yra didis klausimas ir aš taip pat noriu žinoti atsakymą į jį.“ Ir aš pagalvojau, „kas geriau gali išeiti ir pabandyti surasti šį vaikiną nei kažkas, kas visiškai neturi jokio pasiruošimo, patirties ar ekspertizės žinių“.
FP: Prezidentas G.W. Bushas pastaruoju metu teigė, kad jis šiuo metu visiškai nesuinteresuotas surasti O. bin Ladeną. Viešėdamas regione, jūs ėmėte daug interviu iš ten tarnaujančių karių. Ar jų nuomonė yra tokia pati kaip ir prezidento?
MS: Aš manau, kad susirūpinimas yra, nes vis dar egzistuoja žmogus, kurio retorika įkvepia kitus. Tą pačią minutę, kai jis išplatina dar vieną savo įrašą, visad būna nutekinamos tam tikros su juo susijusios istorijos ir žmones apima aistra. Jo įrašai tampa kvietimu imtis veiksmų daugeliui žmonių – daugumai ekstremistų – kai kuriose šalyse. Asmeniškai aš supratau kelis dalykus. Visų pirma, savaime suprantama, reikia rasti šį vaikiną ir įvykdyti teisingumą. Tačiau didžiausias dalykas yra tai, kad pasaulyje egzistuoja galybė problemų, kurios lemia, kad šiuo metu mes turime O. bin Ladeną, o nemaža dalis yra pasiryžę juo sekti. Kol neišspręsite šių problemų, jūs apskritai nieko neišspręsite.
FP: Ar žmonės Vidurio Rytuose, sužinoję apie jūsų vykdomą projektą, išreiškė pritarimą? O gal priešingai, žvelgė su įtarumu?
MS: Žmonės buvo stebėtinai tiesūs ir neišpasakytai atviri bei norintys su mumis kalbėtis. Labai lengva įsijungti televizorių ir matyti žmones, kurie šaukia, klykia bei taip išreiškia neapykantą Amerikai. Būtent tokį įvaizdį apie ten gyvenančius žmones mes susidarome. Man labai svarbu buvo savo filme parodyti kitą Vidurio rytų pasaulio pusę, kuri dažniausiai nepatenka į porą minučių trunkančius žinių vaizdus. Filmas daro didelį darbą tai parodydamas. Žmonės, kuriuos mes sutikome, yra nuosaikūs. Jie yra ta tyli dauguma, apie kurią dažniausiai nieko negirdime, žmonės, kurie tam tikru mastu tiki Amerika ir nori, kad situacija pasikeistų į gerąją pusę. Tačiau jie yra prislėgti tos užsienio politikos, kurią mes per pastaruosius porą dešimtmečių vykdome šiame regione.
FP: Ar tenykščiai žmonės nedaro skirtumo tarp JAV Vyriausybės bei Amerikos žmonių?
MS: Buvo labai įdomu. Aš sutikau žmonių, kurie iki šiol nebuvo matę nė vieno amerikiečio. Viską, ką jie matė bei girdėjo, jie gavo iš žinių. Tarkime, mes esame viename iš Maroko getų, visiškai netoli Kasablankos. Ten žmonės gyvena lūšnose, tačiau turi palydovines lėkštes, kurios tiesiai į jų namus transliuoja „Fox News“ žinias. Tad jie įvaizdį apie Ameriką susidaro būtent iš to. Tai yra, ką jie mato ir ką jie girdi. Tad aš pirmą kartą susitinku žmones ir jie man sako: „Tu esi pirmas amerikietis, kurį aš sutikau.“ Mes tęsiame pokalbį ir jie sako: „Ar yra daugiau tokių amerikiečių kaip tu?“. O aš atsakau: „Taip, yra milijonai tokių amerikiečių.“ Jie iš tikro stengiasi daryti skirtį tarp Amerikos Vyriausybės ir eilinių amerikiečių, tarp žmonių bei politikos. Aš nesu užsienio politikos ekspertas, tačiau man tai buvo didžiulis žingsnis teisinga linkme.
FP: Ar kada nerimavai, kaip žmonės reaguos į tai, kad kuri komediją apie tokį rimtą dalyką kaip šis?
MS: Aš visada maniau, kad yra lengviau priversti žmones klausytis, kai su sunkiais, klampiais dalykais stengiesi susidoroti įdėdamas truputį humoro bei truputį lengvabūdiškumo. Tai Merės Popins filmų kūrimo mokykla: „Šaukštas cukraus padeda lengviau nuryti vaistus“. Mes nenorime jūsų tiesiog maitinti špinatais; mes norime, kad jūs mėgautumėtės juos valgydami. Tai lyg vienas iš tų restoranų, kuriuose tu gauni špinatų, bet jie būna užkepti sūriu.
FP: Po to, kai sukūrėte šiuos du filmus, atsakykite į klausimą, kas labiau kenkia jūsų sveikatai – buvimas amerikiečiu Taliban kontroliuojamuose Afganistano dalyse ar mėnesio meniu, sudarytas vien iš „McDonalds“ valgiaraščio?
MS: Aš vis dėlto atsakyčiau, kad tikriausiai būti Taliban kontroliuojamuose teritorijose yra kiek pavojingiau. Vien dėl to, kad tuo metu, kai valgiau „McDonalds“, mano likimas buvo mano paties rankose. Tačiau, kai būni ten, yra tiek daug žmonių, kurie tavo likimo kontrolę perima į savo rankas.
