Nemažo dėmesio Europos spaudoje sulaukė sekmadienio rinkimai Suomijoje. Jais buvo renkamas dviejų šimtų narių parlamentas, kaip ir Lietuvoje susisidedantis tik iš vienų rūmų. Visi laikraščiai pirmadienį sutiko, kad rinkimų rezultatas – pasislinkimas į dešinę, bet ne visi tuo buvo patenkinti. Jau sekmadienį, rinkimų rytą, Stokholmo dienraštis „Dagens Nyheter“ rašė, kad „po neįprastai pykčio pritvinkusios rinkimų kampanijos suomiai šiandien eina prie urnų. Populistinei partijai, pasivadinusiai „Tikraisiais suomiais“, pavyko nulemti darbotvarkę, ir tai sukėlė didžiules bangas. [...]
Laimei, atrodo, jog tuo tarpu vis daugiau žmonių įžvelgia, kad „Tikrųjų suomių“ siūlomų paprastų atsakymų nepakanka šaliai valdyti. O vis dėlto balsų skaičiavimas šį vakarą turėtų būti kupinas įtampos“, rašė Švedijos sostinės dienraštis sekmadienio rytą ir paaiškino kodėl:
„Kadangi partijos Suomijoje nesudaro blokų ir praktiškai kiekviena jų gali sudaryti koaliciją su kiekviena kita, gali susidaryti ganėtinai įvairios kombinacijos. Tačiau „Tikrųjų suomių“ dalyvavimas valdžioje būtų visai atvejais problemiškas: jų Europos Sąjungą kritikuojanti retorika pernelyg pjaunasi su šiaip jau Europai draugiška bendrąja Suomijos pozicija“.
Tačiau balsus suskaičiavus pasirodė, kad su vadinamaisiais „Tikraisiais suomiais“ vis dėlto skaitytis reikės, nes jie surinko 19 procentų visų balsų – tai virš keturių kartų daugiau nei per praėjusius, 2007-ųjų rinkimus, kada jie surinko tik 4,1 procentą balsų.
Vis dėlto jie liko tik trečiąja pagal paduotų balsų skaičių partija. „Tikruosius suomius“ per nago juodymą aplenkė socialdemokratai, surinkę 19,1 procentą balsų ir užėmę antrąją vietą. O pirmoji vieta teko 20,4 procentus balsų surinkusiems konservatoriams, kuriems vadovauja finansų ministras Jyrkis Katainenas.
Kaip pirmadienį rašė dienraštis „Neue Osnabr ücker “, jis pakeis liberaliąją vyriausybės vadovę Mari Kiviniemi, kurios vadovaujama Centro partija, iki šiol parlamente turėjusi daugiausia mandatų ir formavusi valdančiąją koaliciją, surinko tik 15,8 procentus balsų ir todėl laikoma rinkimų pralaimėtoja.
Rinkimų vakarą ir balsų skaičiavimo naktį „buvo visiškai neaišku, kurios iš aštuonių į parlamentą patekusių partijų susiburs į naujojo premjero J. Kataineno vadovaujamą koaliciją. Jis pats sakė „laukiąs itin sudėtingų derybų“.
Sunkiausią problemą numatomose derybose su „Tikraisiais suomiais“ kelia dar neįvykęs Europos Sąjungos Stabilumo pakto ratifikavimas. J. Katainenas yra už, o „Tikrųjų suomių“ partijos pirmininkas Timo Soinis – griežtai prieš.
Rinkimams įvykus pastarasis iškart tepasakė tiek: „Esu labai laimingas ir labai tikiuosi, kad būsime naujos vyriausybės dalimi. Reikalaujame visų pirma socialinio teisingumo“.
Socialdemokratų vadovė Jutta Urpilainen teigė, jog dešiniųjų populistų sekmės rinkimuose akivaizdoje „tiesiog savaime suprantama“, kad Tikrųjų suomių partija būsimoje vyriausybėje dalyvaus.
Ministrė pirmininkė ir Centro partijos vadovė Mari Kiviniemi pripažino tai, ką ji pavadino „karčiu pralaimejimu“. Premjerės pareigas ji perėmė tik praėjusį birželį, kai jos pirmtakas ir partijos kolega Mattis Vanhanenas turėjo dėl neaiškumų rinkimų kampanijos finansavimo klausimais pasitraukti. M. Kiviniemi vadovavo koalicijai, kurioje be jos Centro partijos ir konservatorių dalyvavo dar ir mažytė liberaliai nusiteikusi Suomijos švedų partija.
Pietų Vokietijos dienraštyje „Süddeutsche “ apžvalgininkas Gunnaras Herrmannas rašė, kad dėl dešiniojo populisto Timo Soinio iškilimo kalti ir senieji politikai. Jie porą dešimtmečių jautėsi per patogiai. Visos didžiosios partijos svarbiais klausimais sutardavo, niekas neturėjo už savo pažiūras kovoti.
Politikus apžavėjo konsensusas ir jie pamiršo tuos, kurie nesutiko, buvo kitos nuomonės. Prie to dar prisidėjo praėjusiųjų metų finansiniai skandalai, kurie vienam ministrui pirmininkui net kainavo postą.
Nereikia būti politikos mokslininku, kad suprastumei, jog šitokioje partinėje aplinkoje protesto partijoms lengviau. Timo Soinis yra politologas, kuris savo magistro darbą parašė apie populistines partijas, ir, matyt, kažką iš to išmoko.
Klausimas tik tas, ką jis dabar su savo naujai laimėta galia padarys. Per ateinančias dienas jis tikrai bus verbuojamas kaip galimas vyriausybės partneris. Tačiau prie valdžios prisidėti jis galės tik tada, jeigu jis pasiduos Europos Sąjungos finansų paramos klausimu. Bet ar jis galės tai padaryti? Ir ko jis pareikalaus mainais?
Jo partija yra nestabilus nacionalistų, islamo priešininkų, socialinių romantikų surinktuvas.Tai nestabilus mišinys, gali būti, kad jo partija greit sugrius ir suomių nacionalistai vėl pradings. Tačiau tam, kad juos amžinai pašalintų, kitos partijos turėtų iš savo klaidų pasimokyti. Grįžti prie patogaus konsensuso jau nebeįmanoma“, - baigė savo komentarą Pietų Vokietijos dienraščio bendradarbis.
Anot Varšuvos dienraščio „Gazeta Wyborcza“, „visų Europos politikų akys nukreiptos į Helsinkį, nes tam, kad Portugalijai būtų išmokėtos Europos Sąjungos pašalpos, turi pritarti visos eurozonos valstybės. O Suomijoje tai reikalauja parlamento pritarimo, kur beveik 40 procentų deputatų atmeta portugalų gelbėjimą.
Populistas Timo Soini gerai suvokė, kad suomiams, ligi šiol pavyzdingiems Europos Sąjungos mokinukams, europietiškoji integracija ir su ja susijęs politinis korektiškumas įgriso“.
Ciuricho „Tages-Anzeigeris“ irgi rašė, kad „prie urnų ir vėl pasisekė tiems, kurie žino, ko nenori, bet neturi jokios nuovokos apie tai, kaip reikia modernią demokratiją Europoje stiprinti ir plėtoti toliau“. Šveicarijos sostinės laikraštis stebėjosi, kad „šis įspėjamasis šūvis ne tik Suomijai, bet ir visai Europai nuaidėjo būtent šalyje, kuri visuose tarptautiniuose palyginimuose ir reitinguose taip gerai pasirodo“.
O vidurinės Suomijos Kajanio miesto dienraštis „Kainuun Sanomat“ rašė: „Dabar visas žemynas savęs klausia: kas toliau? Ką reiškia rinkimai, kuriuos laimi ES kritikai ir Europai draugiška vyriausybė praranda daugumą? Kas bus su europietiškos ekonomikos gelbėjimu, kai Suomijoje įsigali tokios jėgos, kurios tokiam gelbėjimui priešinasi?
Jyrkis Katainenas ir jo konservatyvioji nacionalinė partija stovi prieš sunkią užduotį kurti vyriausybę. Visiškai įmanoma, jog galų gale Suomija sulauks tik mažumos vyriausybės, kuri net neišsilaikys visą kadenciją,“ – prisibijojo vidurio Suomijos laikraštis.
Kiekvienu atveju ir apskritai paėmus atrodo, kad Suomijoje politikai ir principingesni, ir sąžiningesni negu Lietuvoje.
Mykolas Drunga
