Dujotiekio "Nabucco" projektas nėra pakankamai ambicingas, kad užkirstų kelią energetiniam Rusijos įsigalėjimui Europos Sąjungoje (ES). Buvę ir esami Bendrijos politikai, dažnai valgantys iš Kremliaus rankų, turi rasti būdų, kaip neutralizuoti rusiškų dujų kortą.
Pasak šveicarų dienraščio "Neue Zuercher Zeitung" žurnalistų, "Nabucco" projektas savo dramatiškais pakilimais ir nuopuoliais primena italų muzikos genijaus Giuseppe Verdi operą, kurios garbei buvo pavadintas. Tiesa, nors G.Verdi operoje pasakojama istorija apie žydų tautos išsivadavimą iš nelaisvės Babilone baigiasi laimingai, apžvalgininkai linksta abejoti, ar toks pats likimas laukia ir jos bendravardžio energetinio projekto.
Šaltinių medžioklė
Šveicarų dienraštis pabrėžia, kad didžiausiomis kliūtimis "Nabucco" projekto įgyvendinimui, kaip ir anksčiau, lieka santykinai nedidelė būsimo dujotiekio galia (31 mlrd. kubinių metrų dujų pralaidumas per metus, lyginant su 600 mlrd. kubinių metrų ES poreikiu) bei sutarčių su dujų eksportuotojais trūkumas. Austrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Turkijos ir Vengrijos vyriausybių vadovai jau susitarė dėl "Nabucco" projekto teisinės bazės, tačiau nežino, iš kur gauti dujų.
Galima spėti, kad jeigu nebūtų pastarojo neaiškumo, projekte dalyvaujančios šalys veiktų kur kas drąsiau ir energingiau. Šiuo metu niekas negali būti tikras, kad "Nabucco" dujotiekis apskritai kada nors atsipirks, ypač turint galvoje aktyvią Rusijos "dujų diplomatiją" Pietų Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje. Juk esmė yra ta, kad "Nabucco" būtų tiekiamos nerusiškos dujos, o ne ta, kad jis būtinai aplenktų Rusijos teritoriją.
Kol kas nei Azerbaidžanas, nei Vidurinės Azijos valstybės neskuba pulti į ES glėbį, pagrįstai baimindamiesi susilaukti Rusijos rūstybės. Padėtį dar labiau komplikuoja Kinija ir Indija, dvi gamtinių dujų ištroškusios milžinės, vis drąsiau besižvalgančios į Vidurinės Azijos valstybių turimus išteklius.
Pavojus Ukrainai?
Rusija puikiai supranta sudėtingą ES padėtį ir būtent dėl šios priežasties skuba tiesti alternatyvius dujų tiekimo kelius, tokius kaip "Nord Stream" ("Šiaurės srautas") Baltijos jūroje ir "Southstream" ("Pietų srautas") Juodojoje jūroje.
Įdomi šveicarų žurnalistų mintis, kad šie du projektai visų pirma turėtų pakirsti Ukrainos kaip tranzitinės valstybės statusą. Kol tarp Kijevo ir Maskvos egzistuoja abipusė priklausomybė dėl per Ukrainos teritoriją nutiestų didelio pajėgumo dujotiekių, maitinančių didelę dalį ES, Ukrainos vadovai turi galimybę manevruoti tarp Rytų ir Vakarų bei iš to gauti apčiuopiamos naudos.
Kita vertus, ES ir NATO gali ilgainiui tiesiog užmiršti Ukrainą, kai joms nebereikės rūpintis dėl dujų tiekimo per šią valstybę saugumo. Rusijai tai tikrai būtų paranku. Be to, papildomi dujotiekiai padėtų jai dar lengviau diktuoti savo trokštamą dujų kainą toms šalims, kurios neturi kitų alternatyvų.
Kai trūksta vienybės
Apie tai, kad Europai trūksta vieningos energetikos politikos, kalbėta dažnai ir daug. Tačiau esminių poslinkių, kurie padėtų lengviau atsakyti į Rusijos iššūkį, šioje srityje iki šiol nėra.
"Neue Zuercher Zeitung" atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad vis dažniau kertasi atskirų ES valstybių interesai, kaip kad "Nord Stream" dujotiekio, kuriuo Vokietijai tiekiamos dujos aplenks tris Baltijos šalis ir Lenkiją, atveju. Maža to, "niekas kitas taip gerai neiliustruoja daugiaveidės Europos energetikos politikos kaip Gerhardas Schroederis ("Nord Stream") ir Joschka Fischeris ("Nabucco"), du buvę aukščiausio rango vokiečių politikai, konkuruojančiuose projektuose užimantys svarbius postus".
Šveicarai daro nelabai linksmą išvadą, kad artimiausiu metu ES neturi jokių didesnių vilčių išsivaduoti iš priklausomybės nuo rusiškų dujų, kuri ne tik nemažės, bet netgi gerokai padidės. Vienintelė išeitis esą yra kuo stipriau ekonomiškai supančioti Rusiją, geidžiančią užsienio kapitalo ir techninių žinių, ir sutramdyti valstybinį rusų dujų gigantą "Gazprom", kad šis galiausiai paklustų europietiškoms žaidimo taisyklėms.
Partnerystė pagal G.Schroederį
"Nabucco" yra inscenizacija. Lemiamą reikšmę turi tai, kas vyksta scenoje jau po to, kai nusileido uždanga", - taip šveicarų dienraštis įvertino "Nabucco" projekto svarbą didžiajame energetinio ES aprūpinimo žaidime.
Neabejotinas užkulisinių žaidimų meistras yra G.Schroederis, savo darbu Vokietijos vyriausybės vadovo poste užsidirbęs pareigas "Nord Stream" tiesiančiame konsorciume. Praėjusią savaitę verslo dienraštyje "Handelsblatt" jis šlovino pastarojo meto Vokietijos ir Rusijos santykius, kurie esą juda normalios strateginės partnerystės link. Pasak G.Schroederio, dabar atėjo tinkamas metas "pririšti Rusiją prie Europos", nekreipiant dėmesio į tai, ką galvoja "kai kurie buvę Rytų Europos šalių prezidentai", pabandę perspėti JAV prezidentą Baracką Obamą apie Rusijos keliamą grėsmę.
"JAV, o taip pat ir ES bei Vokietija, gerai daro, kad nepasiduoda tokių konfrontacijos siekiančių balsų įtakai", - aiškino G.Schroederis, kuriam dosnų atlyginimą šiuo metu moka "Gazprom", taigi iš esmės Rusijos valstybė.
Pagrindinis klausimas, kuris kyla išgirdus tokį Kremliaus skleidžiamų idėjų aidą, yra toks: "Kur Europą nuves "susipančiojimas" Schroederio stiliumi?"
Antanas MANSTAVIČIUS
