Žurnalui „People“ 39 metų aktorius papasakojo, kaip pasireiškia jo pasitikėjimą savimi: „Eikite ir darykite. Pavyzdžiui, „Sveiki, mano vardas Adamas. Aš čia naujokas. Mes būsime draugais“.
Šis pasitikintis žavesys įkvėpė režisierių Aaroną Schimbergą parašyti „Kitokį žmogų“ („A Different Man“) – juodąją komediją, kuri pradėta rodyti rugsėjo 20 d. Joje vaidina A. Pearsonas ir Sebastianas Stanas, kuris giria savo kolegos „charizmą ir drąsą“.
„Aš tuo žavėjausi“
A. Pearsonas anksčiau vaidino 2014 m. trileryje „Po oda“ („Under the Skin“) su Scarlett Johansson, taip pat 2019 m. A. Schimbergo filme „Prikaustyti grandinėmis visam gyvenimui“ („Chained for Life“).
Filme „Kitoks žmogus“ jis vaidina Osvaldą, raišą herojų, kurio veido subjaurojimas yra tik jo charizmos įtvirtinimas.
„Osvaldo vaidmenį parašiau norėdamas parodyti Adamo, kaip aktoriaus, galimybes ir tarsi atiduoti duoklę jo asmenybei, – sako A. Schimbergas. – Man yra skilęs gomurys, ir tai suformavo mano suvokimą apie save. Tačiau Adamas, kurio negalia dar labiau pastebima, neleidžia, kad tai jį apibrėžtų. Aš tuo žavėjausi“.
Vaikystėje išgirdo sunkią diagnozę
A. Pearsono gimtajame mieste Kroidone (Didžioji Britanija), esančiame į pietus nuo Londono, jis žinomas dėl daugybės pasirodymų britų dokumentiniuose filmuose ir realybės šou, taip pat dėl to, kad retkarčiais koncertuoja kaip didžėjus vietinėje užeigoje „Riff Raffs“.
„Mane mėgsta, ir, laimei, žmonėms patinka tai, ką darau“, – sako A. Pearsonas, kuris juokaudamas save vadina „Dievo mėgstamiausiu neįgaliuoju“.
Jis priduria, kad šis teiginys neįprastas: „Manau, kad galiu tai įrodyti!“
Tačiau įžūliu optimizmu buvo nelengva užsikrėsti augant Kroidone kartu su broliu dvyniu Neilu. Būdami kūdikiai, broliai beveik nesiskyrė vienas nuo kito, tačiau kai A. Pearsonui buvo penkeri, jis miegamajame susitrenkė galvą ir guzas niekaip negijo. Po vizitų pas vieną specialistą po kito jam buvo diagnozuota 1 tipo neurofibromatozė – nepagydomas neurogenetinis sutrikimas, dėl kurio gali atsirasti auglių.
Kai A. Pearsonui sukako 8 metai, augliai progresavo ir jo veidas buvo pastebimai subjaurotas.
„Kai per televiziją rodė „Žmogų dramblį“ arba „Paryžiaus katedrą“, jau kitą dieną išgirsdavau tą pravardę“, – prisimena jis ir pažymi, kad vidurinė mokykla buvo ypač skausminga. – Prieš eidamas pro vartus giliai įkvėpdavau ir stengdavausi atsilaikyti“.
Tuo metu jo broliui taip pat buvo diagnozuotas NF1, tačiau jam nebuvo jokių išorinių šio sutrikimo požymių.
Sau nejautė gailesčio
Nepaisant susiklosčiusios situacijos, A. Pearsonas, kuriam buvo atliktos 39 operacijos, kad būtų pašalinti pertekliniai augliai („Jie lėtai atauga, todėl tai nuolatinis ciklas“), neprisimena, kad gailėtųsi savęs.
„Gali paskęsti mintyse, galvodamas „Tai neteisinga. Kodėl gyvenimas toks žiaurus?“ Tačiau tai nieko neišsprendžia“, – sako A. Pearsonas, kuris dėl auglių neteko regėjimo viena akimi.
Jo broliui, dirbančiam medicinos srityje, dėl NF1 ilgainiui išsivystė trumpalaikės atminties praradimas ir epilepsija.
Tačiau A. Pearsonas sako: „Mano brolis ir aš buvome auklėjami gyventi gyvenimą, kurį turime, o ne liūdėti dėl to, kurio neturime“.
Pradėjo aktoriaus karjerą
Aktorystė vyro gyvenime atsirado atsitiktinai. A. Pearsonas dirbo televizijos prodiuseriu, kai jam paskambino iš labdaros organizacijos, skirtos veido skirtumams gydyti, ir pasakė, kad filmui reikia aktoriaus su apsigimimais. Tai buvo filmo „Po oda“ („Under the Skin“) atrankos konkursas.
„Mano negalia atvėrė kur kas daugiau durų nei uždarė“, – pažymi jis.
Tačiau vyras sako, kad Holivudas, kalbėdamas apie negalią, dažniausiai remiasi „tingiu rašymu“: „Nemanau, kad kūrybiniame procese yra pakankamai neįgaliųjų balsų. Mane erzina, kai žmonės apsimeta, kad jų neranda. Pripažinkite, kad jums jų nereikia, bet tada nesistebėkite, kai tai, ką sukuriate, yra šlamštas“.
S. Stanas sako, kad bendradarbiavimas su A. Pearsonu praturtino jo vaizduojamą vyro, kuris gyvena su apsigimimu, paveikslą.
„Adamas yra tiesos sakytojas ir neįtikėtinai nuoširdus. Mes iš karto radome bendrą kalbą, – sako S. Stenas. – Jis maloniai atvirai pasakojo man apie savo vaikystę ir tai, su kuo susidūrė gyvenime. Visa tai buvo labai svarbu, kad galėčiau sukurti savo personažo praeitį“.
A. Schimbergas sako, kad tikisi A. Pearsoną įtraukti į būsimus filmus.
„Jis nusipelnė vaidinti kituose filmuose, kurie nėra konkrečiai apie negalią, – sako A. Schimbergas. – Jis turi tai, ko tam reikia“.
Turi aiškų tikslą
Aktorius sako, kad ekrane ar už jo ribų jis ir toliau atvaizduos ir pasisakys už pokyčius. Tai gali reikšti, kad nesislėps nuo nepatogių žvilgsnių – arba įkyrių klausimų.
„Manau, kad nuoširdus pokalbis yra labai svarbus, – sako A. Pearsonas. – Į smalsumą reikia atsakyti maloniai. Viskas, ko žmonės nori, tai žinoti, kad jums viskas gerai ir kad jiems viskas bus gerai. Po to viskas jau vyksta paprastai“.
Būtent tokį požiūrį jis taikė, kai keletą savaičių gyveno Niujorke filmuodamasis filme „Kitoks žmogus“.
„Šalia mano daugiabučio buvo „Dunkin‘ Donuts“ (spurgų krautuvėlė), todėl kasdien ten eidavau ir jau pažinojau darbuotojus, – sako jis. – Galiausiai jie man duodavo nemokamų keksiukų. Į viską einu švaria galva ir pilna širdimi. Jei žmonės nori pasikalbėti, pasikalbėkime. Žinau, kad kai kurie neįgaliųjų bendruomenės nariai sako: „Ne mano darbas šviesti jus apie negalią“. Bet mes esame ekspertai. Manau, kad jei nevykdau švietimo, elgiuosi neapdairiai ir neatsakingai“.
Vietoj to jis nori gyventi savo gyvenimą, „stengdamasis kurti pridėtinę vertę ten, kur galiu“, – sako jis.
„Jei tai, ką dabar darau, reiškia, kad jaunesniesiems Adamsams Pearsonams nereikės mokykloje išgyventi pragaro arba kad žmogus, kuris atrodo kaip aš, galės įeiti į barą ir tai nebus didelė bėda, vadinasi, aš pasiekiau savo tikslą“, – sako aktorius.
