„Gyvenome netoli Irpinės ir Bučos. Kai pro savo buto langą pamačiau krintantį sviedinį, nedelsiant nusprendėme išvykti. Mes su vyru susikrovėme daiktus nežinodami, kur važiuojame. Taip ilgai ruošėme būstą kūdikiui, bet Fediras tik keturias naktis miegojo savo lovoje“, – sakė moteris.
Šeimos kelionė į Lvivą truko 17 valandų. Kadangi važiuodami jie negalėjo sustoti, moters pirmoji motinystės patirtis buvo dar sudėtingesnė – mokymasis maitinti ir pervystyti Fedirą vyko ant galinės automobilio sėdynės.
Atvykus į Lvovą, sunkumai nesibaigė
Šeimai buvo sunku rasti butą nuomai, miestas buvo pilnas perkeltų žmonių.
„Kadangi mano vyras gimė Rusijos Federacijoje, nuomotojas, kurį galiausiai radome, pareikalavo dvigubo užstato. Sumokėjome – tai buvo geriau nei grįžti atgal“.
Pora su kūdikiu įsikūrė visai netoli Lvivo oro uosto, tačiau net ten retkarčiais buvo apšaudoma.
„Turėti kūdikį labai vargina. Kartą miegojome, o maždaug už vieno kilometro nuo mūsų nukrito sviedinys ir mes net nepabudome. Karo priminimai buvo visur aplink mus: žinios, bombos, uždarytos parduotuvės, žmonių pokalbiai“, – prisimena moteris, ir sako, jog tuo metu vis dar manė, kad karas gali baigtis po kelių mėnesių.
„Buvome tokie laimingi, kad turime Fedirą – jis buvo mūsų džiaugsmo ir laimės šaltinis“, – sako moteris.
Šeima net mėnesį neturėjo vaikiško vežimėlio. Moteris prisimena, kad tuo metu Lvive snigo, todėl kūdikį tiesiog nešiojo paltuose. Kai atėjo pavasaris ir viskas pradėjo žydėti, šeimai sužibo viltis, kad visi neramumai greitai baigsis.
Šeima vis keliavo į skirtingas šalis
„Lvive išbuvome tris mėnesius, paskui grįžome į Kyjivą, bet kai apie 2022 m. spalio mėnesį prasidėjo elektros tiekimo nutraukimai – dažnai nebūdavo elektros, šildymo ir vandens – nusprendėme išvykti. Buvo sunku taip auginti kūdikį“, – sako kūdikio mama.
2022 m. lapkritį šeima išvyko į Lenkiją: „Manau, kad mes ne pasirinkome palikti Ukrainą, o buvome priversti“.
Moters vyrui buvo leista išvykti iš šalies, nes jis slaugė savo neįgalų tėvą (galiausiai tėvas grįžo į Ukrainą, nes jam reikia reguliariai tikrintis ir atlikti kraujo tyrimus). Paskui jie išvyko į Prancūziją, bet ten buvo pavogtas jų automobilis. Tai šeima priėmė kaip ženklą, kad tai nėra jiems tinkama vieta. Kai kurie draugai Jungtinėje Karalystėje padėjo šeimai užpildyti vizų blankus, ir galiausiai jie persikėlė ten.
„Man pasisekė, kad turiu tokį ramų sūnų“
Į Londoną šeima atvyko praėjusių metų kovo mėnesį, iš pradžių jie nuomojosi būstą pietinėje miesto dalyje. Moteris baiminosi, ar žmonės po karo metų nenusivils žmonėmis iš Ukrainos. Tačiau klydo – visi buvo draugiški, svetingi ir atviri.
„Mano vyras, išklausęs kursus, gavo darbo kino gamybos projektuose. Bet nors dabar buvome toli, karas jautėsi arti. Kiekvieną rytą tikrinau naujienas. Mano mama gyvena Zaporižioje, už 64 kilometrų nuo fronto, todėl visada tikrinau, ar jai viskas gerai“, – sako moteris.
Kai šeima atvyko į Londoną, sūnus Fediras, nors buvo dar visai mažas, jau turėjo daug gyvenimiškos patirties.
Moteris neslepia: „Man pasisekė, kad turiu tokį ramų sūnų. Jis neprieštarauja kelionėms ir yra labai komunikabilus. Jis pats vaikščiojo ir pradėjo rinkti angliškus žodžius. Kai važiavome autobusu, jis visiems mojavo ir sakė: „Sveiki! Iki pasimatymo!“
Šventinio laikotarpio emocijos
Kalėdų laikotarpis šeimai buvo jaukus, tačiau kitoks nei visada – labai tuščias ir gailestingas.
„Buvo malonu būti saugiam ir toli nuo karo. Tačiau negalėjau negalvoti, kad laimingiausi žmonės Žemėje yra tie, kurie gali švęsti su savo šeimomis. Galvojau apie savo triukšmingą šeimą, sėdinčią prie ilgo pietų stalo Ukrainoje. Būtent tai ir yra Kalėdos, – sako moteris, atvirai pripažindama, kad Naujųjų metų pasitikimas atnešė ir baimės. – Per Naujuosius metus kiekvieną kartą, kai išgirsdavau fejerverkus, maniau, kad tai bombos ir apšaudymas. Žinojau, kad tai kvaila, bet mano smegenys taip galvojo“.
Daug laiko šeima praleido, ieškodami būsto, sako, kad tai buvo sunkiausia. Kiekvienas rastas privačiai nuomojamas butas buvo labai brangus, todėl šeima nusprendė palikti Didžiąją Britaniją ir persikelti į Dortmundą Vokietijoje. Visgi jie tikisi sugrįžti atgal, kai Fediras galės eiti į darželį, o moteris – dirbti.
Apie karą moteris sako su sūnumi Fediru nekalbėjusi: „Jis daug ką supras, kai užaugs, bet kol kas nenoriu jam pasakoti baisių dalykų. Jis gyvena gerą gyvenimą, įdomų gyvenimą. Jam patinka groti. Jis myli gyvūnus. Ir visi sako, kad jis yra labai geras – manau, kad jo gyvenimo misija bus padėti žmonėms, pavyzdžiui, tapti gydytoju“.
„Tą dieną prisiminsiu iki gyvenimo pabaigos“
Žvelgdama į praeitį, moteris prisimena, kaip prieš dvejus metus sūnų gimdė bunkeryje: „Tai atrodo neįtikėtina. Tarsi tai būtų nutikę kažkam kitam, tarsi tai negalėčiau būti aš. Kartais jaučiamės kalti, kad gyvename normalų gyvenimą. Mano šeimos gyvenimas Ukrainoje labai skiriasi. Mano mama tapo labai nervinga, tačiau būdama inžinierė ji padeda aprūpinti žmones šildymu ir vandeniu. „Kaip dabar galiu juos palikti?“ – sako ji“.
Moteris pasakoja, kad antrosios karo metinės buvo sunkios: „Bandžiau ruoštis Fediro gimtadieniui, bet „Instagram“ kanalas man priminė visas prieš dvejus metus patirtas emocijas – nerimą, neviltį, liūdesį. Tai privertė mane verkti. Jaučiu, kad karas gali tęstis 10 ar daugiau metų. Bijau, kad niekada nebegrįšiu į taikią Ukrainą. Kad Fediras neaugs su savo giminaičiais, pusbroliais ir seneliais“.
„Mano močiutė man pasakodavo apie savo vaikystę Antrojo pasaulinio karo metais, o aš galvodavau: kaip ji prisimena tiek smulkmenų? Dabar suprantu. Tą dieną prisiminsiu iki gyvenimo pabaigos, – sako moteris. – Fediras man padeda suprasti, kad gyvenimas vis dar tęsiasi, kad vis dar yra svarbių dalykų. O kas gali būti svarbiau už šią mažą naują gyvybę?“
