Buriatijos tankistas Dorži Batomunkujevas, sunkiai sužeistas mūšyje prie Debalcevės Ukrainoje, išgarsėjo po „Novaja Gazeta“ žurnalistės Jelenos Kostiučenkos interviu šių metų kovo pradžioje, kuriame papasakojo apie Rusijos karinių dalinių dalyvavimą konflikte. Tiesa, Rusijos karys išgarsėjo dar iki šio pokalbio: vasario 23-ąją jis tapo vienu iš Rusijos televizijos siužeto apie Josifo Kobzono lankomus sužeistus „DLR“ smogikus ligoninėje.
Praėjus porai mėnesių „Novaja Buriatija“ laikraščio žurnalistas nusprendė pasidomėti D. Batomunkujevo likimu ir išsiaiškino, kad šis yra gydomas vienoje iš Užbaikalės krašto ligoninių, o jo motina skundžiasi Rusijos gynybos ministerijos nesuteikiama pagalba. Jis parašė straipsnį, kuris faktiškai iškart po publikacijos buvo pašalintas iš puslapio ir „iškirptas“ iš jau atspausdinto laikraščio tiražo. „Novaja Buriatija“ vyriausiasis redaktorius nemano, kad tai yra cenzūra, o straipsnio autorius išsakė abejones dėl galimo tolimesnio tankisto likimo viešinimo. Dar vienas „Radio Svoboda“ pašnekovas, kito Buriatijos leidinio žurnalistas yra įsitikinęs, kad straipsnį iš tinklapio liepė išimti ir iš jau atspausdinto laikraščio tiražo iškirpti Rusijos saugumas.
„Radio Svoboda“ susisiekė ir su „Novoja Buriatija“ vyr. redaktoriaus pareigas einančiu Timūru Dugaržapovu, kuriam visas šis įvykis pasirodė „juokingas“.
„Tiesą pasakius, neturiu ką papasakoti. Šiuo metu aš į tai žiūriu kaip į juokingą įvykį. Todėl ir pasakoti apie tai nelabai turiu ką. Aš norėčiau sužinoti, ką jūs manote apie šią situaciją?“ – į „Radio Svoboda“ klausimą apie cenzūros atvejį atsakė T. Dugaržapovas. Leidiniui pasakius, kad čia akivaizdus cenzūros pavyzdys, kai jau parengtas straipsnis išimamas iš laikraščio, redaktorius papasakojo savo, sunkiai tikėtiną įvykių versiją. „Iš tiesų tai prieš spausdinant laikraštyje straipsnį mes „išbandėme“ internete, mūsų puslapyje, ir ši publikacija iššaukė kažkokį neįsivaizduojamą lankytojų iš Ukrainos srautą, pasipylė didžiulis kiekis komentarų, visiškai neaiškių, agresyvių, ir mes pradėjome nebekontroliuoti įvykių. Mūsų respublika tyli, rami, ir toks srautas mus išgąsdino, aišku. Mes supratome, kad atsidūrėme kažkokioje neigiamos informacijos teritorijoje, todėl noro veltis į tolimesnę polemiką, kažkokį informacinį karą, mes neturėjome jokio. Todėl ir pasielgėme taip, kaip pasielgėme. Be abejo, norėtųsi vengti tokių situacijų. Ir aš manau, mes jos išvengėme. Tačiau tai, kas dabar vyksta, visi šie aptarimai, kad mus kažkas kažką privertė daryti, tai beprasmiška. Tai buvo mūsų bendras redakcijos sprendimas. Aišku, neįprastas įvykis mano praktikoje, tačiau ko tik nebūna,“ – pasakojo „Radio Svoboda“ pašnekovas.
„Radio Svoboda“ pasitikslinus, kokiu būdu visa tai vyko, ar jie sėdėjo ir žirklėmis karpė visą 50 tūkst. tiražą, atsakymas turėtų nustebinti net daug ko girdėjusius. „Taip, mes tris dienas tai darėme (karpė laikraščius, red. past.). Tiražas buvo 50 tūkst. vienetų,“ – pasakojo redaktorius.
Žurnalistas, rašęs straipsnį apie D. Batomunkujevą: tai jau nebe mano atsakomybės klausimas
„Radio Svoboda“ susisiekė ir su pačiu straipsnio autoriumi, „Novaja Buriatija“ žurnalistu Sergejumi Basajevu.
„Radio Svoboda“: – Tai, kas atsitiko su jūsų straipsniu, tai cenzūra ar ne?
S. Basajevas: – Reikalas toks, kad tai jau nebe mano atsakomybės sfera. Mano reikalas buvo parašyti straipsnį, aš jį parašiau, jis pateko į mūsų tinklapį. Tačiau laikraštis mūsų leidžiamas sekmadienį, o rašiau straipsnį aš ketvirtadienį ir penktadienį. Manau, jeigu straipsnis būtų buvęs publikuotas internete sekmadienį, tai ir laikraštis būtų išleistas be jokių problemų. Tačiau paviešino ketvirtadienį ir prasidėjo kažkokia beprotystė. Aš net nežinau, kaip tai įvardinti.
„Radio Svoboda“: Ar jums apmaudu, kad straipsnis sulaukė tokio likimo?
S. Basajevas: Iš tiesų, tai taip. Tačiau ne aš už tai atsakau. Tuo labiau, kad straipsnis ir be to pakankamai plačiai pasklido.
Žurnalistas apgailestavo, kad jam taip ir nepavyko išsiaiškinti visų Buriatijos karių galimo dalyvavimo Ukrainos konflikte aplinkybių. Į klausimą, ar jis tęs toliau tyrimą, žurnalistas atsakė abejone. „Tikriausiai taip, sunku dabar kalbėti,“ – teigė pašnekovas.
A. Zaburinas: Tai yra spec. tarnybų darbas
Tuo metu Arkadijus Zaburinas, kito buriatų leidinio „Aršan“ žurnalistas, pirmasis paskelbęs apie kolegų leidinio cenzūrą, „Radio Svoboda“ pasakojo, kad tai Rusijos spec. tarnybų darbas. „Manau, kad tai spec. tarnybų darbas, nes aš taip pat nuolat susiduriu su jų spaudimu. Nuo šių metų pradžios pas mus Buriatijoje įvyko du mitingai dėl konfliktinės situacijos Buriatijos valstybiniame universitete, ir nuo to laiko aš pradėjau jausti spec. tarnybų išskirtinį dėmesį. Jie bando visaip paveikti mano straipsnių temas, tiesiogiai nurodo, ko nereikėtų spausdinti. Aš tiksliai žinau, nes jie patys išsidavė, kad daro spaudimą ir kitoms žiniasklaidos priemonėms. Tai yra viskas, kas susiję su protestų prieš valstybę veikla, su Ukraina, yra jų interesų zonoje,“ – pasakojo žurnalistas.
„Radio Svoboda“: – „Jie man sakė“ – kaip visa tai vyko? Jums skambino, rašė?
A. Zaburinas: – Nuolatos skambino, nuolatos lankėsi. Jie dažnai domisi mano nuomone, ką aš galvoju apie politinę situaciją, ką noriu daryti, kokias publikacijas ruošiu, kažką rekomenduoja, kalba apie sunkia ir rimta situacija pasaulyje, Rusijoje, kad viskas, kas čia vyksta, gali grėsti šalies saugumui. Ypatingą dėmesį man ir kai kuriems visuomenininkams spec. tarnybos parodė, kai į Ulan Udė kovą nusprendė atvykti JAV ambasados atstovai. Matyt, Buriatijos spec. tarnyboms tai pasirodė neordinarus įvykis, nors man atrodo, kad tai eilinis pažintinis JAV diplomatų vizitas. O štai spec. tarnybos kažkodėl labai dėl to susirūpino.
Aš manau, kad jeigu nebūtų tokio spec. tarnybų spaudimo, tai ir spauda būtų praleidusi tokį eilinį įvykį. Tačiau būtent dėl tokio aršaus jų elgesio gauname atvirkštinį efektą. Jeigu nebūtų to straipsnio išėmimo, tai daugelis turbūt net nebūtų skaitę straipsnio. Mano aplinkos žmonės į tą straipsnį atkreipė dėmesį tik tada, kai sužinojo, kad jis buvo cenzūruotas. Manau, kad tai spec. tarnybų darbas. Mūsų regione yra pakankamai laisva žiniasklaida, ir kiek pamenu, per paskutinius 10-15 metų tai pirmas atvejis, kai publikacija yra cenzūruojama jau išleistame laikraštyje.
„Radio Svoboda“: – Jūs teigiate, kad šis įvykis prikaustė visų dėmesį į Dorži Batamunkujevo istoriją. O anksčiau, kai pasirodė Jelenos Kostiučenkos straipsnis, ar apie tai buvo kalbama?
A. Zaburinas: – Be abejo, kalbėjo. Ir mūsų žiniasklaida, ne visa, aišku, tačiau didžioji dalis perspausdino tą informaciją. Taip, tai buvo itin aršiai aptariama. Aš, pavyzdžiui, gaudavau daug pranešimų, klausimų iš draugų, gyvenančių Centrinėje Rusijoje, Maskvoje, nes visur aktyviai buvo vystoma tema, kad straipsnis – išgalvotas, kad nieko, kas minima straipsnyje, nebuvo. Tačiau mes tai žinojome, kad žmogus yra realus, ir vienintelis dalykas, kuris kėlė klausimą – ar jis pats davė šį interviu. Jo (D. Batamunkujevo) mama dabar sako, kad nebuvo jokio interviu, tačiau aš tai žinau, kad su mama „mūsų mylimoji kontora“ taip pat padirbėjo.
„Radio Svoboda“: – Jūsų asmenine nuomone, kiek tai realu, kad Ukrainoje kariauja žmonės iš Buriatijos, Rusijos armijos kariai ar taip vadinami „atostogaujantys asmenys“?
A. Zaburinas: – Manau, kad žmonės iš Buriatijos ten kariauja, tačiau tai savanoriai. Masinio reiškinio nėra, todėl kad respublika mažytė, ir tai paaiškėtų labai greitai. Kol kas nepasitvirtina informacija, kad lėktuvai grįžta masiniai „200 kroviniai“. Plataus masto reiškinio aš nepastebėjau, kad iš mūsų regiono vyktų, ar masiškai grįžtų lavonai. Tai būtų tikrai aptariama, jeigu taip vyktų. Net jeigu juos laidotų ten, Donecke, čia juk lieka giminės, jie būtų pakėlę triukšmą. Vienintelis atvejis (be D. Batamunkujevo, – red. past.) tai Vacha, pavyzdžiui, kuris ten aktyviai reiškėsi, pareiškė, kad jis iš Buriatijos, kriminalinio pasaulio atstovas. Jis čia pas mus susidūrė su problemomis, ir, tikriausiai, nusprendė paieškoti laimės toliau nuo namų.
