Naftos dolerių žadinama Rusija gręžiasi į savo praeitį, ieškodama imperijos laikus menančių simbolių. Stalino reabilitacija nėra vien projektas - tai jau įvykęs faktas, kviečiantis naujai įvertinti naujosios Rusijos judėjimo kryptį.
„Mieli draugai! Vadovėlis, kurį laikote rankose, pasakoja mūsų tėvynės istoriją nuo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos iki mūsų laikų. Stebėsime Sovietų Sąjungos kelią nuo jos didžiausio istorinio triumfo iki tragiško žlugimo.“
Šis kreipimasis skirtas šimtams tūkstančių Rusijos moksleivių, šį rugsėjį sulaukusių naujų istorijos vadovėlių. „Sovietų Sąjunga, nors nedemokratiška, milijonams viso pasaulio žmonių buvo geresnės ir teisingesnės visuomenės pavyzdys“, - teigia vadovėlio autoriai, čia pat pabrėžiantys, kokie dideli buvo SSRS nuopelnai spaudžiant Vakarų valstybes gerbti žmogaus teises.
Asmeninis užsakymas
Sovietmečio tiesomis alsuojanti knyga, iš kurios istorijos mokysis jaunoji Rusijos gyventojų karta, atsirado asmeniniu Vladimiro Putino rūpesčiu. Tuometis Rusijos prezidentas, 2007 metais, artėjant antrosios kadencijos pabaigai, pasikvietė būrį istorijos mokytojų ir aptarė su jais naujo istorijos vadovėlio koncepciją.
Neatsitiktinai dienos šviesą išvydusi knyga apima laikotarpį nuo 1945 iki 2006 metų - nuo Stalino pergalės „didžiajame tėvynės kare“ iki Putino „triumfo“. SSRS subyrėjimas 1991 metais suvokiamas ne kaip naujos eros pradžios ženklas, bet kaip istorinė katastrofa, ilgam sustabdžiusi Rusijos progresą.
Kaip pabrėžia britų žurnalo „Prospect“ apžvalgininkas Arkadijus Ostrovskis, ypatingas vaidmuo vadovėlyje skiriamas Stalino epochai. Autoriai ne tik neneigia diktatoriaus vykdytų represijų, nusinešusių milijonų žmonių gyvybes, bet ir stengiasi jas pateisinti. Teigiama, jog šaltojo karo sąlygomis Stalinas neturėjo kitos išeities, kaip tik koncentruoti valdžią vienose rankose ir mobilizuoti visą šalį.
Paskutiniajam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui, priešingai, gerokai kliūva už tai, kad jis esą sugriovė sovietų imperiją, atsisakęs Vidurio ir Rytų Europos ir leidęs čia savo įtaką išplėsti JAV. Autorių teigimu, dabartinės Rusijos laukia užduotis vėl atgauti prarastą didybę - ko gero, bet kokia kaina.
Rusijos liberalų tragedija
Anot žurnalo „Prospect“, naujasis istorijos vadovėlis - tik nedidelė, nors ir labai svarbi dabartinės Rusijos ideologinio atgimimo dalis. Užtenka prisiminti, jog vienas pirmųjų V.Putino veiksmų prezidento poste buvo SSRS laikų himno sugrąžinimas. Šį žingsnį sveikino absoliuti dauguma Rusijos gyventojų, pasiilgusių kadaise turėto didžiosios valstybės statuso.
Akivaizdu, jog Rusijos liberalizmas, praėjus 17 metų nuo SSRS žlugimo, atsidūrė apverktinoje padėtyje. „1968 metų invazija į Čekoslovakiją susilaukė didesnio Rusijos liberalų pasipriešinimo, negu dabartinis karas Gruzijoje“, - rašo „Prospect“, skelbiantis posovietinės Rusijos iliuzijų žlugimą.
Netgi įspūdingas 1991 metų rugpjūčio revoliucinis pakilimas Maskvoje, kai šimtai tūkstančių žmonių pasipriešino KGB bandymui įvykdyti valstybės perversmą, liko neišnaudotas ir nustumtas į užmarštį. Dėsninga, jog ši didžiausio Rusijos demokratijos triumfo akimirka iki šiol nėra tapusi valstybine švente, o pastarojo dešimtmečio tendencijos rodo, kad deramos pagarbos ji susilauks dar negreitai.
Imperinis atminimas
Sovietiniai simboliai prikeliami iš užmaršties ne dėl jų ryšio su bolševizmu ir revoliuciniais idealais, tvirtina britų žurnalas. Revoliucija esą visiškai išėjo iš mados, ir netgi Lenino mauzoliejus per pastarąjį karinį paradą Raudonojoje aikštėje nebevaidino bent kiek didesnio vaidmens.
Iš tiesų dabartiniai Kremliaus šeimininkai ieško simbolių, kurie primintų Rusijos imperinę didybę. Leninas tam nebetinka - nors jis paklojo SSRS pamatus, iki tikrosios galios jam trūko labai nemažai. Didžiuoju nacionaliniu lyderiu paversti Staliną - gerokai paprasčiau. Rusijos valstybininkų panteone žiaurusis diktatorius statomas greta ne mažiau grėsmingų carų Ivano Rūsčiojo ir Petro Didžiojo, o visai šalia yra paruošta vieta ir šių laikų veikėjui Vladimirui. Liberaliam požiūriui vietos čia paprasčiausiai nebelieka. Netgi velionio Aleksandro Solženicyno, Stalino aukos ir „Gulago archipelago“ autoriaus atminimas galiausiai įmūrijamas į naujai statomą imperinį rūmą, prisimenant tik jo nacionalistines pažiūras, tačiau ne galingą autokratijos kritiką.
„Stalino imperija - SSRS įtakos sfera - pranoko visas Eurazijos praeities galybes, taip pat ir Čingischano imperiją“, - jaunuosius protus svaigina naujieji istorijos vadovėliai. Bet kokie bandymai sulyginti komunizmo ir nacionalsocializmo nusikaltimus - taip patraukliai atrodantys daliai Lietuvos ir kitų posovietinių Vidurio Rytų Europos valstybių politikų - stropiai purenamoje naujosios Rusijos intelektualinėje dirvoje pasmerkti žlugti. „Rusija šiandien nėra nei totalitarinė, nei socialistinė valstybė. Tačiau pritrūkus vietinės liberaliosios ideologijos, Rusijos visuomenės galingiausia jėga tapo senamadis nacionalizmas, apvilktas neostalinizmo kostiumu. Būtent ši jėga atvedė rusų tankus į Gruziją ir išgąsdino daugumą Rusijos kaimynų. „Restauracijos“ procesas, nors ir nesugrąžino Rusijos į sovietinius laikus, tačiau atvedė ją į naują kryžkelę, kuri jos piliečiams ir kaimynams nežada nieko gera“, - rašo A.Ostrovskis.
Parengė Antanas Manstavičius
