Sportas yra ne tik pramoga milijardams, bet ir pasaulinis verslas, teigia Patrick Lane. Bet kaip jį padaryti greitesniu, energingesniu ir pakelti į aukštesnį lygmenį?
Netgi Kinijoje amžius yra ilgas laikotarpis. Kai 1908 m. Londone vyko ketvirtos moderniosios Olimpinės žaidynės, žurnalas Tianjin Youth iškėlė tris klausimus. Kada kinų sportininkas sudalyvaus žaidynėse? Kada šalis išsiųs savo komandą? Ir kada pati surengs žaidynes?
Atsakymas į pirmąjį klausimą buvo 1932 m., kai sprinteris Liu Changchun prasiskynė kelią į Los Andželą iš savo namų šiaurės rytų Kinijoje, tuomet okupuotoje Japonijos. Jis nieko nelaimėjo, bet yra prisimenamas kaip didvyris.
Į Olimpiadą Kinija išsiuntė komandas 1936, 1948 ir 1952 metais, bet po to laikėsi nuošalėje iki 1980 m. žiemos žaidynių. Po ketverių metų, kai vasaros žaidynės sugrįžo į Los Andželą, Xu Haifeng šaudymo iš pistoleto sporto šakoje laimėjo pirmąjį Kinijos aukso medalį.
Dabar Kinija gali atsakyti į visus klausimus. Geriausias sporto renginys atkeliauja į Pekiną ir organizatoriai nieko nepalieka atsitiktinumui. Organizuodami renginį jie panaudojo tiek laimingų aštuoniukių kiek buvo įmanoma. 2008 m. žaidynių atidarymo ceremonija prasidės rugpjūčio 8-ą, 8 val. 8 min. vakare.
Uždegus Olimpinę ugnį, Kinija tikisi 17 dienų sporto ir tarptautinės draugystės festivalio. Kinijai žaidynės reiškia ne tik tai, kad ji vėl iškilo kaip pasaulinė ekonominė jėga, bet ir tai, kad ji yra šalis, kurią visas likęs pasaulis gerbia ir žavisi. Pastaruoju metu Kinija fakelo liepsną pradėjo matyti kaip ryškią šviesą didžiųjų nelaimių – gausaus sniego, sausio ir vasario mėnesiais sukėlusio chaosą, ir gegužės mėnesį Sičuano provincijoje įvykusio žemės drebėjimo, nusinešusio dešimtis tūkstančių gyvybių, – metais. Tačiau mažiau guodžiantį sąryšį ji turi su neramumais Tibete.
Pekinas tikrai sulauks savo sporto festivalio, kuriame 10700 sportininkų iš daugiau nei 200 valstybių varžysis 28 sporto šakose. Rugsėjo mėnesį Pekine taip pat bus surengtos Parolimpinės žaidynės, kuriose dalyvaus 4000 negalią turinčių sportininkų. Tikrai bus be galo jaudinančių akimirkų. Jei lydės sėkmė, viena tokių akimirkų gali būti pirmąjį žaidynių savaitgalį, kai puikioje ir naujoje 18 tūkst. vietų krepšinio arenoje vakarų Pekine Kinijos vyrai susigrums su galingąja JAV komanda.
Sėkmė daugiausiai priklauso nuo kairiosios Yao Ming pėdos. Yao Ming yra Kinijos sporto ikona, o taip pat žvaigždė Amerikoje, kur jis žaidžia už „Houston Rockets“; 2,29 metrų ūgio jis yra aukščiausias, o taip pat vienas geriausių Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) žaidėjų. Vasario mėnesį jam buvo stresinis kaulų lūžis ir jis vėl pradėjo žaisti tik liepos vidury.
Kinija nori būti didžiąja galybe sporte taip pat kaip ekonomikoje ar tarptautiniuose santykiuose. Paklausk kinų, ar jiems rūpi laimėti daugumą aukso medalių, ir jie mandagiai paprieštaraus: pergalė, sako jie, nėra viskas. Bet jiems laimėti yra svarbu, kaip ir amerikiečiams, rusams ar vokiečiams. Nedaugelis nustebs, jei šįkart Kinija pasieks medalių lentelės viršūnę.
Ar Kinija gaus savo draugystės festivalį yra kitas klausimas. Daugybė žmonių Vakaruose galvoja, kad Kinijai apskritai neturėjo būti suteikta teisė rengti žaidynes. Jos kritikai teigia, kad ji nesistengė skatinti savo žiaurius draugus tokiose vietose kaip Mianmaras ir Sudanas elgtis geriau. Jie taip pat sako, kad Kinija žiauriai elgiasi su disidentais ir mažumomis namuose, ypač Tibete, kur kilo neramumai kaip tik prieš tai, kai olimpinis fakelas pradėjo savo estafetę iš Graikijos į Pekiną. Estafetė, budriai saugoma tvirtų kinų prižiūrėtojų, keliuose miestuose buvo sutikta protestais, kas supykdė kinus.
Žaidynės Pekine nepatirs tokio sportinio boikoto kaip žaidynės 1956, 1976, 1980 ir 1984 metais. Tačiau kai kurie užsienio valstybių vadovai nedalyvaus atidarymo ceremonijoje; ir nei Kinija, nei Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) nieko negali padaryti, kad išvengtų kritikos iš užsienio. Be to, kai kurie sportininkai žaidynes gali laikyti proga pareikšti politinį protestą, net jei tai yra prieš Olimpiados taisykles. Taip yra buvę ir anksčiau.
Komercijos festivalis
Kita vertus, Olimpiadą galima laikyti ir kitokio pobūdžio – globalaus verslo – festivaliu. Piniginis prizas nėra siūlomas: sportininkai varžosi tik dėl aukso, sidabro ir bronzos šlovės. Daugelis iš jų yra pakylėti tik ten būdami. TOK primygtinai teigia, kad tai nėra pelno siekianti organizacija. Ir Olimpiados varžybų vietose nėra reklamos, supančios kitas sportines arenas.
Vis dėlto, realiau yra tai, kad ore tvyros komercija, o ne Pekino smogas. Mėgėjai seniai nustojo būti Olimpiados dalyviais. Laimėk medalį ir gausi finansinį apdovanojimą. Sporto federacijos daug mieliau suteiks palankesnių sąlygų, o korporaciniai rėmėjai nori remti nugalėtojus. Kompanijoms žaidynės yra auksinė prekybos galimybė. Sportinės aprangos gamintojai neturi geresnės vitrinos. Beveik visiems, siekiantiems kažką parduoti, Pekino Olimpiada yra proga pasiekti milijardus žmonių dviženkliu augimu pasižyminčioje ekonomikoje, jau neminint dar daugiau žiūrinčiųjų visame pasaulyje.
Olimpiada turi 12 pagrindinių rėmėjų, pradedant Kodak, parėmusiu pirmąsias modernias žaidynes 1896 m., ir Coca-Cola, dalyvaujančios nuo 1928 m., ir baigiant kinų kompiuterių kompanija Lenovo, pasirašiusia kontraktą 2005 m. Per ketverius metus iki 2008-ų jie iš viso išmokėjo 866 mln. dolerių pinigais, gėrybėmis ir paslaugomis. Iš viso žaidynes remia daugiau nei 60 kompanijų – ir kiniškų, ir užsienietiškų. „Jokia daugianacionalinė kompanija, norinti išplėsti savo veiklą į Kiniją, ar nacionalinė kompanija, siekianti išaugti viduje ir už Kinijos, nepraleis įsimintinos galimybės, kurią suteikia Olimpiada Pekine“, teigia Martin Sorrell, generalinis WPP, didžiulės reklamos ir prekybos agentūros, direktorius.
Šio komercinio festivalio pagrindas yra simbiozinis sporto ir žiniasklaidos ryšys. Iš principo tai vis dar reiškia televiziją, bet vis daugiau žmonių seka sporto įvykius kompiuteriais, BlackBerry [telefonas su aktyviojo pašto, interneto, trumpųjų žinučių ir kt. paslaugomis – vert. pastaba] ir mobiliais telefonais.
Sportas aiškiai tapo globaliu verslu, bet, tiesą pasakius, jis toks buvo daug seniau nei buvo sugalvota „globalizacija“. Tarptautinio sporto pradžia yra 19 amžius, o komercinis sporto išnaudojimas yra dar senesnis. Nauja yra komercializacijos laipsnis ir jos plėtra į naujas rinkas.
Vienas iš ženklų yra tai, kad kapitalas vaikosi sportinės naudos, nepaisydamas sienų. Pavyzdžiui, devyni iš 20 praeito sezono Anglijos „Premier“ lygos futbolo klubų buvo užsieniečių nuosavybė. (Paskutiniais skaičiavimais buvo aštuoni: jokia amerikietiškų grynųjų suma nebūtų išgelbėjusi „Derby County“ nuo perkėlimo į žemesnę lygą.) Vienas ar keli klubai gali būti turtingų žmonių žaisliukai, bet dauguma buvo nusipirkti dėl žiniasklaidos teisių, bilietų pardavimo ir prekybos.
Kitas ženklas – tarptautinė sporto darbo rinkų integracija. Pavyzdžiui, brazilų futbolininkai žaidžia lygose nuo Farerų salų iki Vietnamo. Sėkmingi sportininkai ir sportininkės dabar uždirba tokius pinigus, apie kuriuos praėjusios kartos žvaigždės negalėjo net svajoti. Pinigai iš transliuotojų ir rėmėjų iškelia užmokestį į stulbinančias dimensijas – ypač kai patrauklus vaizdas sutampa su sportiniu talentu. Tiger Woods taip pat puikiai sekasi užsidirbti pinigus kaip ir žaisti golfo aikštelėje.
Sportinių gaminių rinkos taip pat tampa globalesnės kai Vakarų verslo įmonės nusitaiko į naujus pasiturinčiuosius besivystančiose šalyse. Ir tos besivystančios ekonomikos, ypač Indija krikete, pačios kuria galingas sporto verslo įmones. Ambicingos šalys Azijoje ir Persijos įlankoje nori turėti savo teniso turnyrus ir Grand Prix.
Sena žiniasklaidos ir sporto santuoka pasirodė esanti patvari, nes tai abipusiai naudinga. Abi iš jos gauna žiūrovų. Sporto verslas remiasi idėja, kad žmonės nori mokėti už tai, kad pamatytų kitus žaidžiančius, ir televizija žymiai išplečia auditoriją – nuo tūkstančių stadiono viduje iki milijonų už jo. Transliuotojams daugiau akių reiškia daugiau abonentų ir reklamuotojų. Ir sportas yra vienas iš kelių dalykų, kurio pažiūrėti vis dar įsijungia milijonai.
Parengta „The Economist“
