Leidinio apžvalgininkas Maksimas Mirovičius pažymi, kad per savo egzistavimo laikotarpį 95 proc. SSRS gyventojų praleido laiką už „geležinės sienos“, o apie Vakarų kultūros pasiekimus juos pasiekdavo tik nuotrupos. Tuo metu sovietiniai kompozitoriai ir režisieriai dažnai vykdavo į užsienyje vykstančius festivalius, iš kur ir atsiveždavo „šviežių idėjų“.
„Kaukazo belaisvė“, 1966 m. ir „Plėšiko daina“, 1930 m.
1966 m. sovietiniuose kino teatruose pasirodo Leonido Gaidajaus komedija „Kaukazo belaisvė“ – filmas daugeliui dešimtmečių į priekį užsitikrino kultinės komedijos statusą. Tiesa, originalumu čia nekvepia – spalvinga trijulė, kurios vaidmenis įkūnijo Vicinas, Nikulinas ir Morgunovas, – labai primena gerokai anksčiau JAV sukurtos juostos „Plėšiko daina“ („The Rogue Song“, 1930 m.) veikėjus.
Panašus ir filmų siužetas – amerikiečių juostoje veiksmas vyksta rusiškajame Kaukaze 1910 m., kur rusų banditas Jegoras įsimyli princesę Verą ir nusprendžia ją pagrobti. Kartu su suokalbininkais – Ali-Beku ir Murza-Beku – patenka į juokingas istorijas, filme gausu muzikinių intarpų.
L. Gaidajus šiuo atveju neužsiėmė plagijavimu, tačiau „pasiskolino“ kelias jam patikusias filmo detales ir personažų įvaizdžius, vėliau sukūręs kažką savito.
„Briliantinė ranka“, 1968 m. ir „Mušk pirmas, Freddy“ (angl. „Strike first, Freddy“, 1965 m.)
Dar vienas idėjos pasiskolinimo pavyzdys Leonido Gaidajaus kūryboje. Danų filmas buvo sukurtas trimis metais anksčiau už „Briliantinę ranką“ ir pasakoja apie linksmus iš laivo išlipusio bei šnipų grupės pagrobto vyro nuotykius, kuomet jis buvo palaikytas slaptuoju agentu. Iš tiesų pagrindinis filmo herojus – paprasčiausiais žaislų pardavėjas, jų dėka jis ir kvailino šnipus.
Kai kurios „Mušk pirmas, Freddy“ siužeto linijos aiškiai kirtosi su L. Gaidajaus juosta – laivai, banditai, į intrigas patekęs paprastas žmogelis, atlikėja, netgi banditas vardu Kolikas (pas L. Gaidajų filme – Liolikas), net ir panašios į „Šefas bus nepatenkintas“ frazės, muštynės garaže filmo pabaigoje, žaismingos detalės, tokios kaip velniūkštis iš tabakinės (pas Nikulino personažą). Šiuo atveju nėra panašu į visišką plagiatą – tačiau pasiskolinta išties nemažai, panašios netgi kai kurios filmų scenos.
Pastebima, kad ir muzika šiuose filmuose yra panaši.
„Šuns širdis“ 1987 m. ir „Šuns širdis“ 1975 m.
Žymiojo M. Bulgakovo romano ekranizacija sovietų kine yra žinoma visiems, tačiau mažai kas žino, kad dalis šio rusų kino šedevro labai primena Italijos ir Vokietijos bendrą produktą, sukurtą 1975-aisiais, o kino teatrų ekranus išvydusią 1976-aisiais.
Vladimiro Bortko juostoje buvo pasiskolinta ne tik kelios mizanscenos, panašus ir spalvinis kino juostos sprendimas. Tiesa, kaip pažymima, „Obozrevatel“, vokiečių ir italų juostos, dėl tam tikrų ekranizacijos sprendimų, žiūrėti nesijuokiant yra neįmanoma: nuo 1920-ųjų komunistei padaryto ryškaus 70-ųjų makiažo ar liaudies komisarų šukuosenų „iš salono“, iki rusės virėjos su vokišku liaudišku kostiumu.
„Likimo ironija“ 1975 m. ir „Butas“, 1960 m.
Net ir legendinis, dar daug metų net ir Lietuvoje švenčių metu rodytas „Likimo ironija, arba po pirties“ turi savo kloną-prototipą Vakaruose. Eldaro Riazanovo 1975 m. sukurta juosta pagal pjesę, parašytą 1969-aisiais turėjo prototipą JAV – kino juostą „Butas“ („The Appartment“, 1960 m.). Beveik dešimt metų anksčiau pasirodęs filmas yra kaip du vandens lašai panašus į vėliau Sovietų Sąjungos kino klasika tapusią juostą.
Spręsti galima patiems – kuklus ir nepastebimas darbininkas Budas (chirurgo Lukašino prototipas) gyvena nedideliame viengungio butelyje, kurį kartais nuomoja parai. Budas bando merginti liftininkę Fran, kuri neskuba vystyti su juo santykių, turėdama romaną su Jeffu, įmonės direktoriumi.
Sykį, Šv. Kalėdų išvakarėse, Budas grįžta namo ir aptinka Fran savo buto lovoje faktiškai be sąmonės – pasirodo, kad Fran leido laiką su Jeffu būtent Budo bute. Būtent šis butas ir tampa tolimesnio filmo siužeto centrine vieta – Budas linksmina Fran pokalbiais ir žaidimu kortomis, o filmo pabaigoje, prieš tai trumpam prisiminusi „gerą ir solidų“ Jeffą, galų gale pasirenka kuklųjį darbininką Budą.
Iš esmės, tai filmo siužetas yra itin panašus į „Likimo ironiją“ – tik adaptuotas sovietinei realybei.
