12-mečiui Olegui Guimaoutdinovui mokytis programuoti kompiuterį Sovietų Rusijoje reiškė naudotis knygomis. Daugeliui jo bendraklasių buvo nuobodu mokytis teorijos, todėl netrukus jie metė mokslus, tačiau O. Guimaoutdinovas neketino pasiduoti – jis su keliais draugais ir toliau žavėjosi kompiuteriais, rašoma BBC.
Tuo metu, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kompiuterių terminalai dažniausiai buvo įrengti universitetuose ir darbovietėse, o ne mokyklose, o dauguma vadovų nenorėjo, kad vaikai būtų šalia jų.
Tačiau O. Guimaoutdinovui ir jo draugams pavyko rasti keletą darbuotojų, kurie leido jiems pasinaudoti savo biuro kompiuteriais. Daugelis jų buvo amerikiečių technologijų kopijos.
Galbūt tuo metu jie to ir nesuprato, bet gremėzdiškos klaviatūros ir monitoriai, prie kurių jie dirbo, buvo kažko ypatingo pradžia – pirmieji vietinio interneto mazgai, kurie, kaip kai kas tikėjosi, paskatins sovietų ekonomikos klestėjimą.
Kelis dešimtmečius nedidelė grupė mokslininkų ragino valdžios pareigūnus leisti jiems sukurti kompiuterių tinklą, sujungiantį tūkstančius kompiuterių visoje SSRS.
Jis būtų galėjęs konkuruoti su JAV ir Vakarų Europoje veikusiu tinklu, kurį šiandien naudojame mes.
„Kalbame apie internetą“, – sakė Benas Petersas, Talsos universiteto Oklahomoje tyrėjas.
„Realiame laike veikiantis decentralizuotas, hierarchinis kompiuterių tinklas, skirtas valdyti visus informacijos srautus komandinėje ekonomikoje“, – tęsė jis, apibūdindamas sovietinio interneto idėją.
Sovietų projektas taip ir nebuvo baigtas
Sovietinis internetas buvo Viktoro Gluškovo, vieno iš kibernetikos kūrėjų, sumanymas. Tačiau V. Gluškovą iš dalies įkvėpė ankstesnio tinklo entuziasto Anatolijaus Kitovo darbas.
A. Kitovas 1959 m. pirmą kartą užsimojo sujungti SSRS tinklais. Tačiau nuo tos akimirkos, kai A. Kitovas nusiuntė laišką su savo pasiūlymu tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Nikitai Chruščiovui, tapo aišku, kad tokią sistemą įdiegti nebus lengva. Ir iššūkiai buvo tik iš dalies technologiniai.
„Verta prisiminti, kad Sovietų Sąjunga visą šį laikotarpį turėjo veikiančius kompiuterių tinklus – tai buvo kariniai tinklai“, – teigė B. Petersas.
The Soviet Union almost built the internet...in 1960.
— James Rosen-Birch ⚖️🕊️ (@provisionalidea) May 17, 2021
It was the brainchild of the brilliant cyberneticist Viktor Glushkov.
This terrified the crap out of the Americans -- so much that they poured money into cybernetics research and ARPANET (the precursor to the internet). pic.twitter.com/lO1i4kxesC
Šviesa vištidėse – technologijų viršūnė, kam reikia kurti internetinį tinklą?
V. Gluškovas pradėjo dirbti su OGAS (rus. Общегосударственная автоматизированная система учёта и обработки информации, liet. Visos valstybės mastu veikianti automatizuota apskaitos ir informacijos apdorojimo sistema) septintojo dešimtmečio pradžioje. Teoriškai kiekvienas, turintis darbą SSRS, galėjo turėti priežastį prisijungti prie tinklo, todėl pirmiausia reikėjo surinkti duomenis apie viską – nuo šalies darbo jėgos iki gamybos lygio ir rinkos.
V. Gluškovas šį projektą buvo pradėjęs kurti 1962 m. Jis ištyrė daugiau kaip tūkstančio šalies ūkio objektų: įvairių pramonės šakų gamyklų, kasyklų, geležinkelių, oro uostų, aukštesnių institucijų – „Gosplan“, „Gossnab“, CSB, Finansų ministerijos – darbą, rašoma „Academician V. M. Glushkov“.
Be to, jis sukūrė makroekonominius modelius ir būdus, kaip tobulinti viešojo administravimo metodus.
V. Gluškovas pasiūlė OGAS koncepciją kaip vieningą ataskaitinės informacijos apie šalies ūkį rinkimo, šalies ūkio planavimo ir valdymo sistemą, taip pat informacinę bazę įvairiems šalies ūkio plėtros variantams modeliuoti.
OGAS centrine grandimi turėjo tapti automatizuota planinių atsiskaitymų sistema ilgalaikiams, vidutinės trukmės (penkerių metų) ir einamiesiems (metiniams) planams rengti ir koreguoti, įgyvendinant strateginio planavimo, tikslinio valdymo ir tarpsektorinio balanso principus.
Iki 1970 m. V. Gluškovas parengė išsamų pasiūlymą, kuris pasiekė patį aukščiausią lygį.
Tačiau, kai apie tai diskutavo Komunistų partijos vadovai, finansų ministras atsistojo ir paskelbė, kad visiškai nepritaria šiai idėjai.
Jis teigė, kad įrenginiai jau gali būti naudojami įjungti ir išjungti šviesą vištidėse, todėl nereikėjo tam kurti internetinio tinklo.
Sklido gandai, kad finansų ministras iš tikrųjų nerimavo dėl to, kaip OGAS paveiks jo ministerijos ir Centrinės statistikos agentūros (CSA) galių pusiausvyrą.
Keletas miestų buvo sujungti nedideliais vietiniais tinklais. O po daugelio metų, kai O. Guimaoutdinovas mokėsi universitete Novosibirske, jis rado kompiuterį, kuris buvo tiesiogiai sujungtas su Maskva, esančia už daugiau kaip 3 tūkst. kilometrų.
Pasak V. Gluškovo kibernetikos instituto Ukrainoje darbuotojo Boriso Malinovskio, parašiusio kelias knygas apie sovietinę kompiuterių pramonę, didžiulės pastangos taip pat buvo dedamos kuriant kompiuterius šiems tinklams valdyti. Tačiau gamyba ne visada buvo efektyvi ar vykdoma pagal grafiką.
Dėl to kilo susirūpinimas dėl milžiniškų išlaidų, susijusių su visišku OGAS įgyvendinimu. Kai kuriais skaičiavimais, kaina siekė 20 mlrd. rublių – maždaug 96,4 mlrd. eurų dabartiniai pinigais.
Maža to, šiai idėjai taip pat galėjo prireikti net 300 tūkst. darbuotojų. Dėl visų šių priežasčių sovietinis internetas taip ir nebuvo sukurtas.
Shooting down a digital dream: Viktor Glushkov and the Soviet internet that never was https://t.co/YkNq62ViIT pic.twitter.com/Mhehr9tEEQ
REKLAMA— Barbara Kiser (@barbkiser) May 4, 2016
A. Kitovas, V. Gluškovas ir M. Botvinikas žinojo, kad ateityje viskas priklausys nuo ryšio
1982 m., būdamas 58-erių metų, po ilgos ligos V. Gluškovas mirė, tačiau OGAS idėja buvo aptarinėjama ir toliau – viešojoje žiniasklaidoje ir mokyklose. Vieni bandė pratęsti V. Gluškovo pradėtą darbą, pavyzdžiui, Michailas Botvinikas, šachmatų didmeistris ir informatikas.
Jis eksperimentavo su ankstyvosiomis kompiuterinėmis šachmatų programomis ir bandė sukurti programinę įrangą, kuri imituotų didmeistrio smegenis.
M. Botviniko algoritmai buvo naudojami planuojant sovietinių elektrinių techninės priežiūros remonto grafikus.
Pasak B. Peterso, kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje žlungančią Sovietų Sąjungą apėmė neramumai, M. Botvinikas, kuriam tuo metu buvo aštuoniasdešimt metų, bandė sudominti Borisą Jelciną kompiuterių tinklo, kuris galėtų išgelbėti ekonomiką, idėja.
Tačiau, kaip ir V. Gluškovas, M. Botvinikas nieko nepasiekė. O vos po kelerių metų JAV sukurtas pasaulinis saitynas tapo pasauline sensacija.
B. Petersas mini entuziastų kibernetikų bendruomenę, dirbusią pas V. Gluškovą. Jie žaidė su utopinės virtualios valstybės, vadinamos „kibertonija“, idėja ir pramogai patys sau išduodavo netikrus pasus. Tam tikra prasme tai buvo žaislinė socialinių tinklų, kuriais šiandien visi naudojamės, versija.
„Pirmieji pasauliniai civiliniai kompiuterių tinklai kūrėsi tarp kooperatyvų kapitalistų, o ne tarp konkuruojančių socialistų“, – savo knygoje rašė B. Petersas.
SSRS savos gamybos internetas niekada netapo civilinės darbo jėgos žaidimų aikštele. Jis taip pat net neturėjo galimybės atgaivinti apniktą ekonomiką tamsiausiomis jos dienomis. Tai buvo grandiozinis planas, kuris taip ir nebuvo įgyvendintas.
Dabar, kai gyvename tinklais sujungtame pasaulyje, matome, kad OGAS ir panašių planų šalininkai šiek tiek pralenkė laiką. Tokie žmonės kaip A. Kitovas, V. Gluškovas ir M. Botvinikas žinojo, kad ateityje viskas priklausys nuo komunikacijos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
