Visoje Europoje pareigūnai jautėsi išduoti ir negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Net tie, kurie džiaugėsi J. Bideno išrinkimu ir tikėjo, kad jis gali sumažinti transatlantinių santykių įtampą, teigė, jog pasitraukimą iš Afganistano vertina kaip istorinę klaidą.
„Tai daro esminę žalą Vakarų politiniam ir moraliniam patikimumui“, – sakė vyresnysis Vokietijos įstatymų leidėjas.
„Sakau tai sunkiai ir su siaubu dėl to, kas vyksta, tačiau ankstyvas pasitraukimas buvo rimtas ir plataus masto neteisingas dabartinės administracijos apsiskaičiavimas, – sakė Vokietijos parlamento užsienio reikalų komisijos pirmininkas Norbertas Röttgenas. – Tai daro esminę žalą Vakarų politiniam ir moraliniam patikimumui“.
N. Röttgenas, vyresnysis kanclerės Angelos Merkel krikščionių demokratų narys, nėra liepsnosvaidininkas. Jis pažįsta J. Bideną dešimtmečius ir optimistiškai žiūrėjo į jo ateities ketinimus. Nors A. Merkel vengė išreikšti tiesioginę kritiką J. Bidenui, užkulisiuose ji aiškiai pasakė, kad skubotą pasitraukimą laiko klaida.
„Tiems, kurie tikėjo demokratija ir laisve, ypač moterims, tai yra skaudūs įvykiai“, – sakė ji, susitikusi su savo partijos nariais vėlai pirmadienį, rašoma Vokietijos žiniasklaidos pranešimuose.
Jungtinėje Karalystėje, kuri, kaip ir Vokietija, nuo pat pradžių palaikė JAV įsitraukimą Afganistane, nuotaikos buvo panašios.
„Afganistanas yra didžiausia užsienio politikos katastrofa nuo Sueco. Turime dar kartą pagalvoti, kaip elgiamės su draugais, kas yra svarbu ir kaip giname savo interesus“, – „Twitter“ rašė Tomas Tugendhatas, Bendruomenių rūmų užsienio reikalų komiteto pirmininkas.
Kai kurie Europos lyderiai, įskaitant Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, siekė, kad blokas vykdytų saugumo politiką, mažiau priklausomą nuo Amerikos. Afganistanas privalo būti naudojamas kaip įrodymas, kodėl reikalinga „strateginė autonomija“.
„Natūralu, kad tai pakenkė Amerikos, taip pat žvalgybos ir kariuomenės, patikimumui, – sakė buvęs Berlyno Aspeno instituto vadovas Rüdigeris Lentzas. – Belieka tikėtis, kad žala Amerikos užsienio politikos vadovybei bus greitai suvaldyta“.
Nors nerimas dėl įvykių Afganistane buvo plačiai paplitęs visoje Europoje, jis ypač ryškus Vokietijoje. Vokiečiams kampanija Afganistane buvo skirta ne tik padėti sąjungininkui ar „kurti tautą“, bet ir įrodyti pasauliui ir sau pačiai, kad Vokietija pasikeitė.
Afganistano misija buvo pirmoji didelė Vokietijos karių dislokacija po Antrojo pasaulinio karo. Kai tuometinis kancleris Gerhardas Schröderis 2001 m. rudenį po rugsėjo 11 d. teroro išpuolių paprašė Vokietijos parlamento patvirtinti misiją, jis susidūrė su socialdemokratų pasipriešinimu ir nusprendė rizikuoti savo karjera, sprendimą susiedamas su balsavimu dėl pasitikėjimo. G. Schröderis vėliau skundėsi savo bendradarbiams, kad JAV prezidentas George'as W. Bushas niekada neįvertino jo prisiimtos rizikos, o tai gali padėti paaiškinti, kodėl kancleris po metų atsisakė prisijungti prie JAV karo Irake.
Kai kariai buvo dislokuoti Afganistane, tuometinis gynybos ministras Peteris Struckas paragino vokiečius paremti misiją. Tai tapo viena įsimintiniausių pastarojo dešimtmečio parlamento kalbos ištraukų. „Vokietijos Federacinės Respublikos saugumas taip pat ginamas Hindukuše“, – sakė jis.
Bėgant metams Vokietija pajuto Afganistano misijos padarinius daugiau nei vienu būdu. Nors jos kariai buvo dislokuoti gana taikioje šiaurinėje šalies dalyje, beveik 60 vokiečių kareivių ten žuvo. Vokietijos kariuomenės medalis už narsą – retai skiriama garbė – buvo suteiktas tik Afganistane esantiems kariams.
Vokietija tuo laikotarpiu taip pat investavo į Afganistaną neapsakomus milijardus ir priėmė tūkstančius pabėgėlių. Nors kitos Vokietijos vyriausybės ir toliau buvo pasiryžusios vykdyti Afganistano operaciją, ji visada buvo ginčijama.
Ši įtampa įsiskverbė į kultūros sferą, įskaitant ir 2014 m. filmą „Inbetween Worlds“ – pasakojimą apie vokiečių kareivį ir jo vertėją iš Afganistano.
„Kartais aš savęs klausiu, – sako kareivis jaunam vertėjui, po to, kai abu išgyvena ataką. – Ar mes keičiame ką nors, ar tai tik laiko švaistymas?“ Dabar atsakymas į šį klausimą jau aiškus.
