Dažnai atrodo, kad svečioje šalyje žolė žalesnė. Masiškai emigruojantys lietuviai, atrodo, tik patvirtina šią taisyklę. Tačiau yra ir grįžtančiųjų – tik ta nedidelė žmonių grupė dažniausiai ne tik mažai girdima, bet ir palaikoma nevykėlių rinkiniu – juk “užjūrio šalyse, kur pinigai ant medžių auga” jie nesugebėjo įsitvirtinti ir grįžta vargti į tėvynę. Tačiau vos praėjusią savaitę į Lietuvą grįžusi Balsas.lt skaitytoja, Didžiojoje Britanijoje praleidusi beveik 3 metus, sako, kad yra dalykų, kurių svečioje šalyje negali suteikti ar pakeisti net ir dideli pinigai bei nauji draugai.
“Kai pasakiau artimiesiems ir draugams, kad po beveik trejų metų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje grįžtu į Lietuvą, jie negalėjo patikėti… Kodėl? Juk niekada nesiskundžiau emigrantės gyvenimu – Anglijoje baigiau magistro studijas, turėjau gerą darbą tarptautinėje kompanijoje, o ir draugų ratas atsirado (tarp jų netgi vienas kitas grynakraujis britas!). Dar pridėkime prie to keliones, turiningą laisvalaikį, antrą pusę ir jau išmoktas britiško gyvenimo taisykles. Skamba gerai. Liko tik viena problema, kurios vis nepajėgiau iš saves iškrapštyti – jausmo, kad šioje šalyje vis tik apribota mano laisvė augti ir siekti. Kaip taip gali nutikti liberalioje vakarų visuomenėje, tolerantiškoje Didžiojoje Britanijoje? Ogi labai paprastai… Lietuvoje, kurioje galbūt galimybių ne per daugiausiai, tavo pasiekimai ir galimybės dažniausiai priklauso nuo gabumų ir pastangų. Žinoma, “giminių pagalba” ir “buvimas laiku ir vietoje” yra be galo svarbūs faktoriai, tačiau ir be jų įmanoma pasiekti savo. Didžiojoje Britanijoje, kad ir kaip visi tai neigtų, labai svarbi yra klasė arba sluoksnis, kuriam priklausai. Klasė apibrėžia britą kaip asmenybę, kur ir kaip jis gyvena, leidžia laisvalaikį, dirba, su kuo bendrauja ir netgi kurioje parduotuvėje perka maistą. Jau nekalbu apie aprangą, automobilį ir kalbėjimo manierą. Juk ne veltui vieni šaiposi iš karalienės anglų kalbos stiliaus (angl. Queen’s English), o kiti – iš akcentų ir dialektų, kurių kiekvienas didesnis miestas turi daugiau nei po vieną. Šios etiketės nustato žmogaus vietą, iš kurios labai sunku išsikrapštyti. O štai emigrantai šioje britų savivokos sistemoje užima labai keistą vietą. Nors jiems ir pavyksta įveikti britų konkurenciją dėl vienos ar kitos geresnės darbo vietos tarptautinėje kompanijoje, ji vis vien lieka “tais kitais”. Ir net tie britai, kuriuos laikau savo draugais, net ir nenorėdami dažnai netyčia pajudindavo šį “kitoniškumo” klausimą. Kaip tai gali padaryti atsargus, mandagus ir tikrai nenorintis nieko įžeisti britas? Ogi tereikia pradėti kalbėti apie kultūrą, meną ar net vaikystės prisiminimus. Tada, kai mes žiūrėjome “Labanakt, vaikučiai”, jie augo su visai kitais dalykais. Tų, kurie “pagaminti SSRS” ir kuriems, pavyzdžiui, trisdešimtmetis jau ne už kalnų, vaikystė nebėgo “Disneyland’uose”, laisvai mėgaujantis amerikietiškais serialais ir populiariąja muzika. Pradėjus aiškinti, britas nutyla: tylomis klausosi, kad kažkada per istorijos pamokas išgirstas terminas “Sovietų Sąjunga” galėjo taip riboti kasdienį žmogaus gyvenimą… Taigi, kad ir retai, kad ir netyčia, imigrantui, neaugusiam toje šalyje net su vietinių pagalba kasdien tenka be galo daug mokytis ir ieškoti įvairiausių būdų, kaip neišsiskirti iš minios tam, kad “neužtrenktų tam tikros durys”. Po kelių tokio intensyvaus “kovojimo” metų tikrai norisi ramybės ir atgaivos – paprasčiausiai suprasti aplink kalbančius žmones be jokių pastangų, nesiklausus žinoti, kaip elgtis bet kurioje situacijoje ir paprasčiausiai galėti pasakyti – esu savo šalyje. Ir visa tai nereiškia, kad grįžau su rožiniais akiniais, jog manęs kažkas laukia išskėstomis rankomis ir ims man siūlyti darbus ir pagalbą – ne, ruošiuosi įrodyti, kad neatitolau nuo Lietuvos ir galiu būti naudinga. Pasiklausiusi draugų ir pažįstamų pasakojimų taip pat neatmetu galimybės, kad pasiilgusi kosmopolitiškumo ir daug kuo nusivylusi vėl krausiuos lagaminus. Tačiau dabar tiesiog labai noriu prisiminti, ką reiškia gyventi Lietuvoje ir, manau, tai nepakenktų daugeliui emigrantų.”
