Opozicijos tikslai Sirijoje aiškūs nuo pat pradžių – panaikinti nuo 1963 m. galiojantį įstatymą, kuris draudžia bet kokių opozicinių partijų egzistavimą, ir priversti atsistatydinti prezidentą Basharą al Assadą su visu savo ministrų kabinetu. B. Assado tikslai taip pat aiškūs – bet kokia kaina išsaugoti savo valdžią.
Jungtinių Tautų, tarptautinės organizacijos, kurios pagrindinis tikslas – išsaugoti taiką pasaulyje, generalinis sekretorius Ban Ki-moonas atvirai remia kiekvieną judėjimą, nukreiptą prieš autoritarinę valdžią Šiaurės Afrikoje ar Artimuosiuose Rytuose. Dalis JT valstybių siekia karinės intervencijos į Siriją, nes mano, kad tai vienintelis būdas stabilizuoti padėtį šalyje: JT ir Arabų Lygos stebėtojų įvedimas, ekonominės sankcijos, bandymai susitarti dėl abipusio ugnies nutraukimo nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Vis dėlto tokiam JT narių planui pagalius į ratus kiša Rusija, vetuojanti kiekvieną rezoliuciją dėl karinės intervencijos į Siriją. Oficialūs rusų motyvai, kuriuos prieš porą dienų Saugumo Tarybos posėdyje vėl pakartojo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, skamba maždaug taip: įvedus karius į Siriją, valstybė taptų mūšio lauku ir tai pareikalautų milžiniškų aukų, be to, konflikte dalyvauti galėtų ir radikalios islamistinės grupuotės. Be to, paties B. Assado režimo rusai neva neremia, tiesiog mano, kad karinės intervencijos sukelia kur kas daugiau problemų, nei jų išsprendžia.
Žvelgiant iš šono – viskas aišku: vyksta ideologinė kova, šachmatų partija. Sirija ir likęs pasaulis pasidalinęs į dvi puses – baltas figūras (opoziciją ir ją remiančias valstybes) ir juodas figūras (B. Assado režimą ir jo rėmėjus). Juk reikia kovoti už taiką ir demokratiją, o demokratija rusams niekada nebuvo per daug prie širdies. Vis dėlto situaciją paanalizavus detaliau paaiškėja, kad čia vyksta kur kas daugiau nei ideologinė dvikova.
Atsiribojus nuo įvairių pasisakymų apie didžiulio konflikto grėsmę ir žvilgtelėjus į Rusijos strateginių partnerių sąrašą, paaiškėja tikrieji motyvai karinės intervencijos klausimu. Karių įvedimas persvertų jėgų pusiausvyrą opozicijos naudai, B. Assado ir taip braškantis režimas galutinai subyrėtų. Tai rusams nenaudinga dėl kelių priežasčių: pirma, vienintelė karinė bazė rusų Juodosios jūros kariniam laivynui prisiglausti Viduržemio jūroje yra Sirijoje, Tartuso uoste. Nuvertus B. Assadą, rusams gali tekti ieškoti užuovėjos kitur – sovietmečio investicija į šį projektą nueitų veltui. Antra, jau seniai buvo įrodyta, kad iš konfliktų galima pasipelnyti. Ne išimtis ir situacija Sirijoje – maždaug 75 procentus ginklų Sirijos valdžia perka iš Rusijos. Be to, Rusijos laikraščio „The Moscow Times“ duomenimis, 2009 m. rusų investicijos Sirijoje buvo įvertintos 19,4 milijardo JAV dolerių. Investuojama į turizmą, energetiką (naftą), infrastruktūrą. Akivaizdu – Rusija palaiko puikius santykius su Sirija, pasitraukus B. Assadui „kolonizuoti“ Siriją gali tekti iš naujo. Galiausiai, nereiktų nuvertinti ir ideologijos. Rusija žūtbūt nori parodyti, kad ji yra galinga valstybė ir su jos nuomone reikia skaitytis: rimtesni tarptautinio gyvenimo įvykiai negali vykti be jos pritarimo.
Neseniai išpopuliarėjo nuomonė, kad Rusija savo pozicijas Sirijoje gina ne tik Saugumo Tarybos posėdžiuose, o ir kur kas radikalesnėmis priemonėmis. Šių metų pradžioje Sirijos valdžia apkaltino Katarą, kad šis remia teroristines grupuotes (opoziciją) Sirijoje, aprūpindamas jas ginklais. Lyg tyčia, po tokių kaltinimų balandžio 17 d. Katarą valdančios šeimos šaltiniai paskelbė, kad nesėkmingai pasikėsinta į Kataro emyrą Hamadą bin Khalifą bandant įvykdyti perversmą valstybėje. Yra įvairių versijų dėl šio perversmo – jį galėjo inspiruoti tiek B. Assado režimo šalininkai, tiek Irano radikalai. Taip pat neatmetama ir versija, kad čia prikišti nagus galėjo ir Rusija, bandydama pašalinti paramos Sirijos sukilėliams šaltinį.
Taip į situaciją Sirijoje galima žvelgti pro Rusijos akinius. JAV, savo ruožtu, į Artimuosius Rytus žiūri kitaip. Prieš analizuojant požiūrį į Siriją, derėtų pirma prisiminti Arabų pavasario įvykius Egipte. Ten 2011 m. sausio 25 d. prasidėjus protestams, ilgą laiką su JAV glaudžiai bendravęs Egipto diktatorius Hosnis Mubarakas ėmėsi smurto prieš protestuotojus. Būdamos demokratijos ir žmogaus teisių gynėjos, JAV sureagavo greitai – vasario 3 d. Barackas Obama savo pranešime spaudai teigė, jog H. Mubarakui reikia pasitraukti. JAV kur kas naudingiau būtų buvę išlaikyti H. Mubaraką valdžioje, mat dabar panašėja, kad valdyti Egiptą gali imti visai ne provakarietiškai nusiteikę musulmonai. Vis dėlto JAV nedrįso veltis į dar vieną konfliktą ir ėmėsi demokratijos gynėjų vaidmens. Čia išryškėja vienas pagrindinių skirtumų tarp Rusijos ir JAV Arabų pavasario klausimu – Rusija neišsižada senų draugysčių.
JAV valdžia Sirijoje remia opozicines jėgas, nes nori susilpninti Rusijos įtaką Artimuosiuose Rytuose, taip pat tikisi pagerinti savo įvaizdį arabų pasaulyje (dauguma arabų valstybių remia Arabų pavasario judėjimus). Be abejo, visada svarbi yra demokratijos ir diktatūros kova, kurioje JAV nuolat aktyviai reiškiasi kaip demokratijos gynėjos. Tačiau vis dėlto turbūt svarbiausias dalykas, dėl kurio JAV siekia B. al Assado nuvertimo, yra amžinasis Izraelio ir Irano konfliktas. Izraelis – Vakarų pasaulio skydas Artimuosiuose Rytuose. Iranas – teokratinė šiitų valstybė, jau ilgus metus nerandanti bendros kalbos nei su JAV, nei su Izraeliu. Vakarų valstybės Iraną kaltina urano sodrinimu kariniams tikslams ir teroristinių grupuočių „Al Qaeda“, „Hamas“, „Hezbollah“ rėmimu. Iranas savo ruožtu gina kiekvieną arabą, kovojantį dėl savarankiškumo Palestinoje. Nors didžiulių konfliktų tarp šių dviejų valstybių kol kas nebuvo, grasinimų išvengti nepavyko. Irano lyderiai grasina ištrinsiantys Izraelį kaip valstybę iš pasaulio žemėlapio, jeigu šie arabų Palestinoje nepaliks ramybėje. Izraelis savo ruožtu teigia, kad jeigu Iranas nesiliaus demonstruoti agresijos, bus subombarduota visa Irano branduolinės energetikos infrastruktūra.
Sirija dažnai yra įvardijama kaip pagrindinė Irano sąjungininkė, tiek ideologinė, tiek ekonominė, tiek karinė. Per Irano–Irako karą Sirija aktyviai rėmė Iraną ir iki šiol palaiko draugiškus santykius, padėdama gabenti ginklus į Libaną teroristinei „Hezbollah“ grupuotei. 2006 m. abiejų valstybių premjerai pasirašė bendradarbiavimo „kovojant prieš bendras grėsmes“ sutartį. Tos grėsmės buvo įvardytos kaip JAV ir Izraelis. Ir dabar, vykstant masiniams protestams Sirijoje, Iranas aktyviai remia B. Assado režimą. Nuvertus Sirijos prezidentą, labai realu tikėtis, kad į valdžią gali ateiti ne itin radikalūs musulmonai. Iranui netekus vieno iš nedaugelio sąjungininkų, jo padėtis dar labiau pablogėtų, o Izraelio – pagerėtų, nes būtų sunkiau aprūpinti teroristus šalia Palestinos ginklais. Izraelio karinės pajėgos ir taip laikomos vienomis pažangiausių visame pasaulyje, be to, jos turi stiprų sąjungininką – JAV. Netekus Sirijos paramos Iranui būtų daug sunkiau laikytis savo agresyvios politikos.
Taigi, Sirija – palyginti nedidelė valstybė Artimuosiuose Rytuose – tebėra prikausčiusi viso pasaulio dėmesį. Joje kasdien praliejama vis daugiau žmonių kraujo, šalies viduje – kova su autoritariniu režimu ir už žmonių teises, virstanti pilietiniu karu. Jei laimės baltosios figūros – galbūt Sirija taps demokratiška. Laimės juodosios – liks autoritarinė.
Vis dėlto politinius žaidimus mėgstančios didžiosios valstybės stengiasi išspręsti konfliktą savaip, nes priešininkų karalių privertus nusiimti karūną padėtis visame Artimųjų Rytų regione gali radikaliai pasikeisti.
Antanas Terleckas
