Teisėsaugininkams pavyko įrodyti 49 žmogžudystes, dar 3 bandymai buvo „nepavykę“. Tačiau pats maniakas tvirtina, kad jo aukų yra žymiai daugiau. Šiurpiausia yra tai, kad jis pasižymėjo liguistu noru atimti gyvybę tik tiems, kuriuos bent kažkiek pažinojo. A. Pičuškino tikslas buvo ne šiaip „nužudyti kūną“, bet nužudyti ir pačią asmenybę, žmogaus svajones ir tikslus. Tik tokiu atveju jis jausdavo malonumą.
A. Pičuškinas visuomenėje įgavo dvi pravardes: Bicevo maniakas – nes savo aukas žudė ir be to niūriai pagarsėjusiame Maskvos Bicevo parke, ir Žudikas su šachmatų lenta – nes po kiekvieno savo išpuolio jis klijuodavo žymę ant šachmatų lentos. Vyras svajojo surinkti 64 aukas ir taip „užbaigti“ lentą. Pats jis įvairiuose savo interviu minėjo skaičius nuo 60 iki 63.
Vaikystė
A. Pičuškinas gimė 1974-aisiais Pamaskvėje. Kuomet berniukui suėjo 10 mėnesių, metęs šeimą iš namų išėjo tėvas. Berniuko auklėjimu užsiėmė motina ir seneliai. Senelis Elmudaras visam gyvenimui tapo geriausiu Aleksandro draugu ir pavyzdžiu, ir faktiškai pakeitė jam tėvą. Po dviejų metų šeima persikraustė į Ziuzino rajoną, kur iki pat sulaikymo maniakas ir gyveno. Aleksandras buvo ramus, šiek tiek uždaras vaikas, neišdykavo ir mėgo žaisti šachmatais.
Tačiau 4-erių berniuką ištiko nelaimė. Vaikas žaidė lauke, neišsilaikė ir nukrito nuo supynių. Vaiką nuvežė į ligoninę, kur gydytojai nustatė jam diagnozę – smegenų trauma.
Galimai, šis nelaimingas atsitikimas ir nulėmė tolimesnį Aleksandro likimą. Berniuko mama Natalija netrukus pastebėjo, kad jam po traumos sutriko kalba. Jis painiojo raides „š“ su „s“, tiek tardamas, tiek ir rašydamas. Moteris nusprendė perkelti Aleksandrą iš įprastos mokyklos į specialų logopedinį internatą.
Baigęs mokyklą Aleksandras įstojo ir sėkmingai užbaigė mokslus profesinėje mokykloje ir tapo dailide. Kuomet Aleksandrui buvo 14 metų, jis išgyveno dar vieną tragediją – senelis Elmudaras sutiko moterį ir išvyko pas ją. Berniukas skaudžiai išgyveno tokį gyvenimo smūgį.
Pirmoji žmogžudystė
„Pirmoji žmogžudystė – kaip pirmoji meilė, jos neįmanoma užmiršti“, – jau tardymo metu pripažino A. Pičuškinas.
1992-aisiais, pats dar būdamas vos 18-os, jis nužudė savo kursioką iš profesinės mokyklos – 19-metį Michailą Odijčuką.
Pasak paties A. Pičuškino, jie planavo kartu žudyti žmones, tačiau kažkuriuo metu pasitikėjimas bendru dingo ir, nenorėdamas palikti liudininkų, jis nusprendė savo draugą nužudyti. Kūną išmetė į šulinį, jo taip niekas niekada ir nerado.
Masinės žudynės
Meilė šachmatams Aleksandrui liko nuo vaikystės. Ilgai galvojęs apie Michailo žmogžudystę maniakas suprato, kad nori dar. Jis pradėjo treniruotis ir auginti raumenis. Žudikas jau tuomet sugalvojo, kad nori nužudyti 64 žmones, kad „užpildytų kiekvieną šachmatų lentos langelį“. Po kiekvienos žmogžudystės jis užklijuodavo ant lentos numerį ir uždengdavo langelį kokiu nors daiktu. Iš čia ir kildinama jo pravardė „Žudikas su šachmatų lenta“.
Žudyti jis pradėjo nuo benamių ir alkoholikų, dažniausiai asocialių žmonių, kurie, anot maniako, paprasčiausiai neturėjo gyventi. Tačiau kažkuriuo metu suprato, kad jis jaučia didesnį malonumą žudyti pažįstamus. Jau vėliau, apklausų ir interviu žiniasklaidai metu, jis prisipažino, kad tik tokiu atveju jausdavo malonumą.
Savo siaubingą žudynių Bicevo parke seriją Aleksandras Pičuškinas pradėjo 2001-aisiais. Tai yra, praėjus net 9 metams nuo pirmosios žmogžudystės. Tačiau teisėsaugai pavyko nustatyti, kad parke veikia maniakas tik 2005-aisiais. Milicijai ilgai nepavyko susieti nusikaltimų dėl itin atsargių žudiko veiksmų. Dažnai jo aukos buvo asocialios ir neturinčios jais besirūpinančių artimųjų, be to jis savo aukų kūnus sumesdavo į šulinius.
„Nėra kūno – nėra ir bylos“, – visi šie žmonės buvo laikomi dingusiais be žinios.
„Aš stengiausi žudyti tik pažįstamus. Aš klausiau aukos, kokie yra jos gyvenimo planai. Žmogus noriai pasakodavo, o aš suvokdavau, kad to niekada nebus. Žinote, tai labai jaudina – pasakyti žmogui, kas bus po poros valandų. Jeigu aš pasakyčiau, kas jų laukia, nieko nepavyktų, auka supanikuotų ir pradėtų ieškoti atsitraukimo kelių. Man reikėjo laikytis konspiracijos, todėl aš rinkdavausi netikėtumo faktorių. Ne tik nuspręsti likimą, bet ir numatyti jo tolimesnį likimą dabar – tai jaudina. Jeigu jūs pabandytumėte, jums patiktų“, – iz.ru cituojamas žudikas.
Žudė jis daugiausiai pagyvenusius vyrus.
„Apie ką galima su vaiku ar moterimi kalbėti? Kam man seilėtis?“, – aiškino A. Pičuškinas.
Anot jo, atimti gyvybę galima tik maloniam pašnekovui, o moterys į šią kategoriją nepateko.
„Moteris – ji kaip aksesuaras, ji žmogaus draugas. Ją užmušti neįdomu. <...>“, – cituojamas maniakas.
2005-ųjų rudenį ir žiemą žudikas nustojo slapstytis ir nusprendė, kad metas „paskelbti apie save“. Žudymai padažnėjo, A. Pičuškinas nebeslėpė lavonų, o žiniasklaidoje pasirodė straipsniai su skambiomis antraštėmis apie serijinį žudiką. Tik tuomet teisėsaugininkai pradėjo aktyvesnius veiksmus.
Susigaudyti, kad veikia žudikas-maniakas nebuvo labai sudėtinga. Savo aukoms jis plaktuku suskaldydavo kaukolę, o į ertmę įstatydavo butelį arba šakas. Dažniausiai A. Pičuškinas puolė su juo girtauti eidavusius vyresnius vyrus. Vėliau, jau tyrinėdami Aleksandro psichologinį portretą, psichologai tvirtino, kad aukų pasirinkimą sąlygojo tariama tėvo ir senelio išdavystė. Manoma, kad dvi moteris jis nužudė tik norėdamas supainioti tyrėjus.
Tačiau, net ir žinodami apie siautėjantį maniaką, milicininkai nesugebėjo nieko imtis. Maža to, praleido svarbių liudininkų parodymus. Vienam po parką vaikščiojusiam vyrui Aleksandras pasiūlė išgerti stipraus alkoholio butelį. A. Pičuškinas supyko sulaukęs neigiamo atsakymo ir pradėjo agresyviai elgtis. Tačiau tuo metu pasirodė du to vyro šunys ir maniakas nusprendė išeiti. Tuomet vyras nuėjo į miliciją, kur pateikė detalų Aleksandro portretą. Pareigūnai nusprendė, kad čia yra nieko verta informacija ir ataskaitą padėjo į stalčių.
Maniakas suklydo
2006-ųjų birželio 14-ąją Aleksandras pasikvietė į pasimatymą parke savo kolegę Mariną Moskaliovą. Tačiau kaip tik tomis dienomis sulūžo Marinos telefonas ir ji paliko Aleksandro numerį savo sūnui paaugliui – „dėl viso pikto“.
Marinos kūną rado po poros dienų. Šįsyk žmogžudį surasti nebuvo sunku net ir Maskvos milicijos pareigūnams.
2006-ųjų birželio 16-ąją A. Pičuškinas buvo sulaikytas. Marinos nužudymo jis neneigė. Priešingai, vyras išdidžiai pareiškė, kad jis ir yra „Bicevo maniakas“.
Teismas
2007-ųjų vasarą Maskvos miesto prokuratūra pateikė Aleksandrui 52 kaltinimus (49 nužudymai ir 3 nepavykę bandymai). Pats Pičuškinas tvirtino, kad nužudė 61 žmogų, o vėliau yra minėjęs 62 ir 63 nužudymus. Teismas prasidėjo tų pačių metų vasarą. Nuosprendis – įkalinimas iki gyvos galvos Jamalo-Nenecko autonominės apskrities sustiprinto režimo kolonijoje „Poliarinė pelėda“ (rus. „Poliarnaja sova“).
2007-ųjų lapkritį maniakas pabandė skųsti nuosprendį ir prašė sumažinti bausmę iki 25-erių metų kalėjimo. Teismas atmetė prašymą.
Kolonijoje Aleksandras pradėjo susirašinėti su viena gerbėja. Natalija sutiko tapti jo žmona. Tačiau vestuvės taip ir neįvyko.
„Šachmatininkas“ dėl nieko nesigaili. 2017-aisiais jis viename interviu pareiškė, kad turi tik vieną trūkumą – pernelyg didelis draugiškumas savo paties vertybių sistemai.
Meilės žaidimai
Bicevo maniakas kalėjime sutiko ir savo „meilę“. 32-ejų už grotų patekęs A. Pičuškinas pradėjo susirašinėti su kriminalinių istorijų gerbėja Natalija. Pardavėja iš Tiumenės neslėpė savo ryšių ir noriai pozavo priešais kameras su vestuvine suknele ir ruošėsi tekėti už maniako.
Tačiau „pabaisos ir gražuolės“, kaip juos praminė vietos žiniasklaidoje, vestuvės neįvyko. Abu nesėkmingo romano herojai yra tikri, kad jiems pakišo koją „Poliarinės pelėdos“ administracija.
„Jis rašė, kad televizijos laida viską sugadino, kad dabar niekas niekada neleis mums tuoktis“, – aiškino Bicevo maniako mylimoji.
A. Pičuškinas antrino: ji negalėjo manęs mesti, nes „aš vienintelis toks“. Taip pat populiari versija – visą spektaklį surežisavo televizijos prodiuseriai, tačiau Aleksandras tuo netiki.
A. Pičuškino diena kalėjime
Šiuo metu jis laiką leidžia atskirtas nuo viso pasaulio. Nedidelėje kameroje vieninteliai jo turimi daiktai – muilas, rankšluostis, dantų pasta ir šepetėliai, tabako gaminiai ir degtukai.
Kiekvieną rytą jis privalo keltis 6 valandą, tvarkytis savo pustuštėje kameroje ir mankštintis. A. Pičuškino dienotvarkė skurdoka: rytinis ir vakarinis patikrinimai, jeigu reikia – atiduoti drabužius skalbimui ar nueiti pas gydytoją. Kalinys iki pat 22 valandos turi daug laiko apsvarstyti savo poelgius, jeigu tik yra poreikis.
Vienas iš nedaugelio malonumų – radijas, grojantis nuo 6 ryto iki 10 vakaro. Televizija ir filmų žiūrėjimas yra draudžiamas. Kaliniui dar lieka skaitymas. A. Pičuškinas tuo nepiktnaudžiauja – kolonijos darbuotojai pažymi, kad maniakas nė karto nesilankė bibliotekoje. Tačiau grožinę literatūrą kartais paskaito, pažymima „Life“.
Kolonijoje maniakas elgiasi taikiai – jokių konfliktų su kitais kaliniais nėra užfiksuota. Pabendrauti su kunigu jis taip pat nemato reikalo – nebuvo apsilankęs nė sykio. Kaip ir pas psichologą – mintys apie žiaurų žmonių žudymą jam netrukdo.
Kalėjimo atstovų teigimu, maniakas nedaug bendrauja ir su išoriniu pasauliu. Daugiausiai susirašo su keliais artimaisiais.
Kalėjime „Žudikas su šachmatų lenta“ stalo žaidimams jokio susidomėjimo neberodo.
„Man tai suteikė kolosalų malonumą. Jis prilygsta orgazmui. Bendravau su žmogumi, sužinodavau apie jį viską, o vėliau stebėjau, kaip jis miršta. Štai praeivis žygiuoja… Aš bandžiau, tačiau supratau, kad tai visiškai ne taip, neefektyvu, neiššaukė mano emocijų ir jausmų, kurie man buvo reikalingi. Man reikėjo geriau pažinti žmogų, reikėjo girdėti jo balsą, su juo bendrauti, žinoti jo planus, svajones. Juk man svarbu buvo ne paprasčiausiai paversti kūną mirusiu, tai paprasta, svarbu buvo būtent žmogų užmušti“, – A. Pičuškinas.
