Apie savo situaciją jis bijojo kalbėti ir su specialistais.
„Studijuodamas Pchenjano universitete nuėjau pasikonsultuoti su neurologu. Norėjau pasikalbėti apie tai, kodėl jaučiuosi kitoks nei visi. Tačiau kai tik ėmiau kalbėti apie savo jausmus, turėjau tiesiog bėgte išbėgti iš gydytojo kabineto, nes jis ėmė ant manęs rėkti. Tada supratau, kad turiu išvykti“, - pasakoja Jangas Yeong-jinas.
Jangas sako, kad jis galėjo susitaikyti su tuo, kad nuolat trūko maisto ir drabužių. Tačiau to, kad nebegalėjo turėti svajonių, vyras nesugebėjo pakęsti.
Arčiausiai prie svajonės būti savimi jis buvo priartėjęs tuomet, kai suprato, jog yra įsimylėjęs savo vaikystės draugą. Jis suvokė, kad vaikiškas bendravimas nusitęsė ir į suaugusio žmogaus gyvenimą. Laikymasis už rankų arba miegojimas vienoje lovoje jų gyvenime nebuvo neįprastas dalykas. Jų abiejų žmonos taip pat žinojo, kad jie abu labai artimi.
„Vieną dieną mano draugas atvyko manęs aplankyti. Tą naktį aš palikau savo žmoną mūsų lovoje ir atėjau į jo. Mano širdis daužėsi labai smarkiai. Tuo tarpu jis miegojo. Ir aš ilgai negalėjau suprasti, kodėl jaučiausi toks jo įskaudintas. Tačiau netrukus atsikėliau ir išėjau į lauką. Man virš galvos skrido laukinės žąsys. Supratau, kad turiu išvykti“, - istorijos detalės dėlioja korėjietis.
Kelionė į laisvę
Jangas kirto sieną į Kiniją 1996 metais. Čia jis vargo net 13 mėnesių bergždžiai bandydamas rasti kelią į Pietų Korėją. Kinija atvykėlius iš Šiaurės Korėjos laiko ekonominiais migrantais, o ne pabėgėliais, todėl sugavus jie yra išsiunčiami atgal į Šiaurės Korėją, kuri jų laukia žiaurios bausmės.
Tuomet jis išgirdo apie dar vieną, be galo pavojingą kelią į Pietų Korėją. Šis maršrutas reiškė, kad vyrui teks grįžti atgal į Šiaurės Korėją, keliauti į pietus, tuomet kirsti demilitarizuotą zoną ir galiausiai dar įveikti minomis saugomą pasienį. Šį kelią sėkmingai buvo įveikę labai nedaug žmonių.
Tačiau Jangas pasitikėjo savo jėgomis – jis gerai pažinojo pasienį. Atlikdamas privalomą karinę tarnybą pasienyje jis praleido net 10 metų.
„Tarnaudamas pasienyje visuomet galvodavau, koks yra gyvenimas Pietų Korėjoje ir ar ten gyvendamas aš galėčiau būti tikru žmogumi“, - pasakoja daug patyręs vyras.
Niekada neprarado vilties
Jangas tvirtina, kad dabar jis supranta žinąs nemažai žmonių, kurie įveikė panašų asmenybės kelią kaip ir jis. Tačiau, anot jo, daugelis jų vis dar bando suprasti save.
„Kai tarnavau kariuomenėje, tarp mūsų buvo vyresnysis karininkas, kuris, atrodė, turi tą pačią problemą šeimoje kaip ir aš. Mano gimtajame mieste taip pat buvo vyras, kuris niekuomet nevedė ir visą savo gyvenimą praleido vienas. Šiaurės Korėja homoseksualus laiko nenormaliais“, - aiškina J. Yeong-jinas.
Jis prisimena, kad tik 1998 metais, praėjus šiek tiek laiko po to, kai jis pasiekė Pietų Korėją, jis apie homoseksualumą perskaitė žurnale. Pasak vyro, jausmas buvo toks, tarsi po labai ilgo laiko jis galiausiai būtų radęs savo identitetą.
„Tai buvo pirmas kartas, kai aš supratau, kad yra homoseksualumas ir dėl to jaučiausi labai gerai. Tuo metu man buvo 37 metai ir aš galvojau, kad po atvykimo į Pietų Korėją visuomet gyvensiu vienas, nes nepajėgiau būti laimingas su moterimi“.
Vienintelis homoseksualus pabėgėlis
Seule gyvenimas Jangui nepasirodė lengvas. Dar 2004 metais jį paliko ir apvogė aferistas. Tuomet vyro pasitikėjimas žmonėmis labai susvyravo. Tačiau jis pajudėjo į priekį. Procesas, tiesa, labai sunkus, nes visa jo šeima yra likusi Šiaurės Korėjoje, o draugų jis čia taip pat turi nedaug.
„Kadangi esu pabėgėlis, jaučiuosi svetimas visuomenėje. Visiems tokiems asmenims yra sunku apsiprasti. O mano atveju viskas dar sudėtingiau“, - jau seniai savo situaciją realistiškai vertina Jangas.
Tačiau apie pasidavimą jis niekuomet nekalba. Vyras džiaugiasi, kad čia, pietuose, jis pirmiausiai gali svajoti.
„Visuomet tikiuosi, kad galėsiu gyventi taip kaip ir kiti. Taigi, ruošiuosi mylėti ir keliauti aplink pasaulį“, - pasakoja Jangas.
