Vis garsiau pasigirsta kalbos apie galimą karinį konflikto sprendimo būdą. Tokias kalbas vis paaitrina pats Šiaurės Korėjos režimas, grasinantis visiems, kam tik įmanoma, savo „karine galia“.
Tačiau kokia ta Šiaurės Korėjos karinė galia? Ar ši ekonomiškai atsilikusi šalis iš tikrųjų yra pasirengusi kariniams veiksmams? Ką mes žinome apie Šiaurės Korėjos šalies karinę galią?
Kariuomenė
Patikimų, šimtaprocentinių statistinių duomenų apie KLDR karines pajėgas nėra. Anot 2016-ųjų Tarptautinio strateginių tyrimų instituto Londone duomenų, KLDR karines pajėgas sudaro 1,19 mln. karių, iš kurių sausumos pajėgas sudaro 1,02 mln, karines jūrų pajėgas – 60 tūkst., karines oro pajėgas – 110 tūkst. karių. Tačiau didžioji dalis šios kariuomenės atlieka nežymias funkcijas ir yra daugiau pagalbinio pobūdžio.
Pasak „The Military Balance“, 2015-aisiais kariuomenę sudarė 1,8 mln. žmonių (o tai yra apie 8 proc. gyventojų). Pačioje šalyje galioja privalomasis karinis šaukimas – visi sulaukę 17-os metų piliečiai privalo praeiti karinę tarnybą. Jos trukmė – dešimt metų vyrams ir trys metai moterims.
„Geležinė dvasia ir mūsų armijos bei tautos vienybė suteikė mums galimybę prasiveržti pro sankcijas ir imperialistų izoliaciją bei įvarė mūsų priešus į kraštutinį nerimą bei baimę,“ – pareiškė 2015-ųjų karinio parado metu Kim Jong Unas. Jo teigimu, šalis yra pasirengusi apginti save „bet kokiame kare“.
Nepaisant milijoninės armijos, ekspertai skeptiškai vertina šiauriečių galimybes pasipriešinti kaimyninei Pietų Korėjai, jau nekalbant apie Vakarų sąjungininkes. Didžiausiu galvos skausmu Šiaurės Korėjai yra įvardijama pasenusi sovietinė ginkluotė ir neefektyvi, realios kovos nemačiusi kariuomenė.
Ginkluotė
Ekspertai pažymi, kad Šiaurės Korėjos ginkluotę sudaro pasenusi Rusijos ir Kinijos įranga, ir įvairios jos modifikacijos.
Karinį jūrų laivyną sudaro 73 povandeniniai laivai, įskaitant daugiau nei 30 „San-O“ (nedidelių povandeninių laivų, skirtų šnipinėjimui Pietų Korėjos teritoriniuose vandenyse serija) laivų ir apie 20 modifikuotų sovietinių dar 1950-ųjų gamyos 633 serijos povandeninių laivų.
Taip pat šiaurės korėjiečių laivyną „puošia“ „Najin“ tipo fregatos (pastatytos pagal sovietų brėžinius prieš 40 metų) ir viena „Soho“ tipo fregata (1983 metų), 24 eskadriniai minininkai, dešimt desantinių laivų ir 257 kitų desantininkų perkėlimo įrenginių, o taip pat 380 patrulinių katerių ir pakrantės sargybos laivų, bei 23 pagalbiniai laivai.
Karinėse oro pajėgose yra tarnaujama nuo trijų iki ketverių metų. Ginkluotėje – 80 sovietinių Il-28 ir tokio paties modelio kinų modifikacijų N-5, 107 MiG-17 ir jo kinų varianto J-5, 100 MiG-19 ir kiniškųjų J-6, 120 MiG-21 ir kiniškų J-7, 56 Mig-23, daugiau nei 18 MiG-29 ir MiG-15.
Dar šiaurės korėjiečiai turi 34 šturmo lėktuvus Su-25, daugiau nei 217 krovininių lėktuvų, įskaitant Il-76, lengvųjų An-24, Tu-134, An-2 ir kitų, 80 įvairios paskirties sraigtasparnių „Hughes-500D/E“ ir daugiau nei 200 transportinių sraigtasparnių.
Remiantis žiniasklaidos duomenimis („The Military Balance“), 2016-aisiais Šiaurės Korėja turėjo 3,5 tūkst. tankų. Armijos ginkluotę, kaip ir kitose kariuomenės dalyse, sudaro sovietinė technika – 1960-1970 metų tankai, kuriuos tiekė SSRS. Tai sovietiniai T-34, T-54 ir jų kinietiškos modifikacijos „Tip-59“, T-55, T-62, bei vietinės modifikacijos „Chonma-ho“, „Pokpung-ho“.
Taip pat šios šalies kariuomenė naudojasi 2,5 tūkst. šarvuočių, dauguma kurių yra sovietiniai BTR-40, BTR-50, BTR-60 ir kitos BTR versijos, bei keli kinų ir šiaurės korėjiečių modeliai.
KLDR ginkluotę sudaro daugiau nei 21 tūkst. artilerijos pabūklų, įskaitant 8,5 tūkst. vienetų savaeigių ir traukiamų priemonių 122 mm, 130 mm, 152 mm ir 170 mm kalibro, 5100 reaktyvinių ugnies sistemų, kurių kalibras yra nuo 240 iki 300 mm, 7500 minosvaidžių iki 160 mm kalibro. 38 raketiniai kompleksai S-200, keli šimtai rusiškų ugnies sistemų „Dvina“, „Pečora“.
Balistinės raketos
Duomenys apie turimą balistinių raketų kiekį ir pobūdį yra prieštaringi. Dar neseniai apie balistinių raketų bandymus kalbėjo daugiausiai tik kaimyninė Pietų Korėja. Naujamečio kreipimosi į savo gyventojus metu Kim Jong Unas pareiškė, kad „tarpkontinentinė balistinė raketa yra beveik užbaigta“.
Yra teigiama, kad Šiaurės Korėja turi „Hwasong-13“ balistinių raketų (JAV karinių šaltinių teigimu, ginkluotėje jų gali turėti šešias), kurios teoriškai galėtų pasiekti JAV pakrantę. Nuo 10 iki 90 vidutinio nuotolio balistinių raketų „Nudan“ ir artimojo nuotolio balistinių raketų „Musudan“. Taip pat jos ginkluotėje yra „Scud B“ tipo raketų (apie 30), apie 200 „Scud C“ ir KN-02 tipo raketų, ir 24 sovietinius raketų kompleksus „Luna“.
Praėjusį savaitgalį Šiaurės Korėja išbandė „Musudan“ raketą, kuri nukrito netoli Japonijos teritorinių vandenų ir Rusijos, tuo sukeldama didelį tarptautinės bendrijos pasipiktinimą. Balistinės Šiaurės Korėjos raketos gali ir nepasiekti JAV, tačiau lieka atviras klausimas kaip apsaugoti vienos iš labiausiai išsivysčiusių pasaulyje ekonomikų atomines elektrines, kurios, nors ir išdėstytos pietinėje šalies dalyje, tačiau vis tiek yra lengvai pasiekiamos šiauriečių raketų.
Jeigu Šiaurės Korėjai pavyktų pataikyti į reaktorių ir įvyktų nuodingų medžiagų nutekėjimas, tai taptų nebe vien Pietų Korėjos, tačiau ir globalia problema.
Branduolinė programa: vandenilinės bombos ambicijos
Pagrindinis klausimas, kuris neramina visą žmoniją – ar Šiaurės Korėja turi branduolinį ginklą. Ekspertai užtikrintai gali teigti tik tai, kad šiuo metu šiauriečiai gali turėti technologijas, suteikiančias jiems galimybes atlikti tik bandymus poligonuose.
Tačiau tam, kad jų sukurta branduolinė galvutė pasiektų bent jau kaimynines valstybes, Kim Jong Unui reikia taikyti „dietą“ – sumažinti, nes raketa nešėja paprasčiausiai negali pakelti tokio dydžio šiaurės korėjiečių ginklo, kokį jie sugeba pasigaminti.
Šiuo metu yra manoma, kad Šiaurės Korėja gali pasigaminti Hirošimoje panaudoto branduolinio ginklo galios galvutes. Patys šiauriečiai jau nuo 2015-ųjų skelbiasi kuriantys vandenilinę bombą, kuri galėtų pakelti jų griaunamąją jėgą tūkstantį kartų.
„Aš nematau priežasčių, kodėl jie negalėtų kurti tikrų vandenilinių bombų,“ – leidiniui „New York Times“ pasakojo profesorius Siegfriedas S. Heckeris, praėjusio šimtmečio pabaigoje dirbęs Naujojo Meksiko ginklų laboratorijoje, kurioje ir gimė branduolinis ginklas. Tačiau, anot eksperto, tai yra „didžiulis žingsnis“ ir kol kas yra abejojama, ar Šiaurės Korėja yra pajėgi pasigaminti dėl sankcijų trūkstamų specialistų ir technologijų reikalaujantį ginklą.
2015-aisiais Kim Jong Uno propagandos mašina paskelbė, kad šalis yra jau „pasirengusi išbandyti vandenilinę bombą“. Tai buvo pirmasis jų pranešimas apie ambicijas kurti tokį ginklą. Nepaisant 2016-aisiais paskelbto „sėkmingo“ bombos bandymo, pasaulinė bendruomenė abejoja dėl šios šalies techninių galimybių sukurti ir sėkmingai paleisti tokį ginklą.
Cheminis ginklas
KLDR turi ir cheminio ginklo atsargų. Manoma, kad Pchenjanas gali turėti nuo 2,5 iki 5 tūkstančių metrinių tonų cheminio ginklo, tačiau mažai žinoma, kokios būklės.
„Stratfor“ analitikai tvirtina, kad Šiaurės Korėja geba pasigaminti zarino ir VX dujų, tačiau, ji savo arsenale turi vos 150 kovinių galvučių (skirtų balistinėms raketoms), kurios yra parengtos paleisti. Anot ekspertų, KLDR sugebėtų pasinaudoti 1 proc. savo cheminio ginklo atsargų – to, aišku, užtektų sukelti paniką kaimyninėje Pietų Korėjoje.
Problema – atstumas
Pati didžiausia ilgus metus trunkančio karo (Pietų ir Šiaurės Korėja iki šiol formaliai išlieka karo būsenoje) bėda – atstumas nuo Korėjos respublikos sostinės Seulo iki sienos. Jis yra apie 40 kilometrų, taigi miestas yra pažeidžiamas netgi KLDR artilerijos pabūklais.
Ekspertai faktiškai neabejoja, kad prasidėjus konfliktui su JAV ar Pietų Korėja, Šiaurės Korėjos artilerijos pabūklai pirmieji suduotų smūgį Seului. Būtent ši vieta yra laikoma pažeidžiamiausia ir sunkiausiai apsaugoma nuo civilių aukų.
Tiesa, Pietų Korėja turi galingą priešraketinės gynybos sistemą, o ekspertai pažymi, kad sąjungininkai pasistengtų pirmiausiai aviacijos pagalba neutralizuoti priešininko artilerijos pajėgas. Pietų Korėjos nuostoliai iš esmės priklausys nuo to, kaip staigiai bus suduotas smūgis ir kaip greitai pavyks neutralizuoti Šiaurės Korėjos pozicijas.
Ar įmanoma nugalėti Šiaurės Korėją?
Vienos iš uždariausių šalių pasaulyje ginkluotės pagrindą, nepaisant blizgučių paradų metu, sudaro sovietinių laikų technika. Maža to, neaišku, kuri jos dalis techniškai tvarkinga ir yra parengta aktyviems karo veiksmams. Ne mažesnė problema šiauriečiams, skirtingai nuo už Pietų Korėjos nugaros stovinčių JAV, yra ir tai, kad šalis absoliučiai neturi realaus karo patirties.
Šiaurės Korėjos karinė vadovybė vargu ar tikisi nugalėti Pietų Korėją, tuo labiau jau nekalbant apie JAV, tačiau pagrindinė Pchenjano užduotis – galimo karinio konflikto atveju suduoti nepriimtiną žalą padarysiantį smūgį.
Daugelis ekspertų sutinka, kad didesnę grėsmę kelia ne tiek teoriškai didžiulę žalą galinčios padaryti balistinės raketos, kurių patikimumą ir technines galimybes dar reiktų patikrinti, tačiau Šiaurės Korėjos gausi artilerija, kuri užgriūtų Pietų Korėjos pasienio zoną. Jeigu Vakarai ryžtųsi karinei operacijai prieš KLDR, tai jų pergale yra faktiškai neabejojama. Tačiau baiminamasi, kad tokios pergalės kaina, dėl galimų civilių aukų, būtų pernelyg didelė.
