Dvasinio lyderio nužudymas
Rugpjūčio pabaigoje Dagestane buvo nužudytas vienas įtakingiausių šios į Rusijos Federacijos sudėtį įeinančios respublikos dvasinių lyderių – šeichas Saidas Afandi. Pranešama, kad į jo namą, kurio durys visą laiką buvo atvertos maldininkams, atėjo mirtininkė ir detonavo sprogmenį tuo metu, kai šeichas sakė pamokslą. Kartu su dvasiniu lyderiu ir mirtininke žuvo dar šeši žmonės.
S. Afandi nužudymas sujudino Dagestano visuomenę. Šis dvasinis lyderis išpažino sufijų islamą, t. y. buvo tradicinio ir nuosaikiojo musulmonų tikėjimo šalininkas. Manoma, kad nužudymą galėjo organizuoti kitos pakraipos musulmonai – salafitai, kurie yra siejami su vahabizmu, t. y. radikaliuoju islamu. Tačiau tai tik viena iš versijų. Kitais duomenimis, nors S. Afandi ir pasisakė prieš radikaliuosius islamistus, jis pastaruoju metu vardan taikos respublikoje siekė sufijų ir salafitų suartėjimo bei taikaus sugyvenimo. Todėl skamba ir kita versija, jog S. Afandi nužudymą galėjo organizuoti Rusijos specialiosios tarnybos, kurios nebuvo suinteresuotos, kad Dagestane susiformuotų vieningas musulmonų judėjimas.
Tačiau vienintelė aiški šio nužudymo pasekmė – tikėtinas situacijos respublikoje destabilizavimas. S. Afandi buvo labai įtakingas dvasinis lyderis. Nurodoma, kad jis turėjo tūkstančius mokinių ir sekėjų tarp musulmonų ne tik Dagestane, bet ir kituose Rusijos regionuose. Tarp jų gali atsirasti nemažai tokių, kurie norės atkeršyti už savo dvasinio lyderio mirtį. Kita vertus, dalis jų, praradę aiškų dvasinį ir moralinį autoritetą, gali susigundyti ir radikaliais musulmoniškais judėjimais. Bet kuriuo atveju, atrodo, Dagestanas prarado asmenį, kurio balsas sunkiu momentu būtų galėjęs pasisakyti už taiką, sulaikyti bent dalį musulmonų nuo dalyvavimo ginkluotoje pilietinėje konfrontacijoje (tokios konfrontacijos grėsmė Šiaurės Kaukaze dar neišnykusi).
Nelaukti svečiai Gruzijoje
Dėmesį traukia ir keisti įvykiai Gruzijoje. Buvo pranešta, kad į šios valstybės teritoriją, perėjęs Rusijos ir Gruzijos sieną, pateko ginkluotų kovotojų būrys. Kovotojai atėjo iš Dagestano. Jie paėmė įkaitais kelis vietinius gyventojus. Žurnalistė J. Latynina kelia versiją, kad kovotojai tiesiog pasiklydo naktį ir kirto sieną atsitiktinai. Svarbu paminėti ir tai, kad kovotojų būryje, kaip paaiškėjo, buvo ne tik Rusijos (Čečėnijos ir Ingušijos) gyventojų, bet ir keli iš Gruzijos kilę žmonės.
Į ginkluotų vyrų pasirodymą šalies teritorijoje greitai sureagavo Gruzijos jėgos struktūros, į pasienyje esantį Lopotos tarpeklį buvo nukreiptos gausios policijos ir kariuomenės pajėgos. Kaip pranešama, jėgos struktūroms pavyko išlaisvinti įkaitus (kovotojai patys paleido pagrobtus civilius gyventojus, kai paėmė įkaitais pasieniečių patrulius, o šiuos išmainė į savanoriškai įkaitais sutikusius tapti vidaus reikalų pareigūnus. Pagal kitą versiją, kovotojai, siekdami išvengti konfrontacijos su Gruzijos jėgos struktūromis, patys paleido visus įkaitus. Tačiau, kovotojams atsisakius pasiduoti, kilo mūšis, per kurį nukauta 11 (kiti šaltiniai teigia, kad 12) kovotojų (vykdant operacija žuvo ir 3 jėgos struktūrų atstovai). Pranešama, kad dar 6 (pagal kitus šaltinius – 5) kovotojams pavyko pasprukti, jie kol kas slapstosi.
Šiuo atveju irgi tenka kalbėti apie versijų gausą. Tikėtina, kad kovotojų būrys galėjo kirsti sieną, siekdamas pasprukti nuo jėgos struktūrų persekiojimo Dagestane ir planuodamas pasislėpti Gruzijos teritorijoje. Tačiau Rusija tradiciškai neigia oficialių Gruzijos struktūrų pareiškimus. Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) atstovas Vadimas Šibajevas nurodė, kad Rusijos ir Gruzijos sienos pažeidimo nėra užfiksuota, o įvykius Gruzijoje įvertino kaip vietinių specialiųjų tarnybų provokaciją. Kita vertus, nenurodytas šaltinis iš Dagestano vidaus reikalų struktūrų patvirtino, kad ginkluoti žmonės pateko į Gruziją iš Rusijos teritorijos, ir net įvardijo, prie kurios kovotojų grupuotės juos reikėtų priskirti.
Pačioje Gruzijoje taip pat nevengiama kalbėti apie provokaciją, tačiau kaip galima jos organizatorė nurodoma Rusija ir jos specialiosios tarnybos. Svarbu tai, kad Gruzija šiandien gyvena priešrinkiminio laikotarpio nuotaikomis – spalio 1 d. joje vyks rinkimai į parlamentą. Rinkimus, nepriklausomų analitikų teigimu, greičiausiai laimės dabartinio šalies prezidento (ir „asmeninio Vladimiro Putino priešo“) Michailo Saakašvilio partija. O Kremlius yra suinteresuotas, kad į valdžią Gruzijoje ateitų kitos politinės jėgos. Situacijos destabilizavimas galėtų pakeisti rinkėjų nuotaikas ir paskatinti juos balsuoti už opozicines partijas. Pasak kitos versijos, Rusija ruošiasi naujam kariniam konfliktui su Gruzija, kurio siekis būtų toks pat – nuversti M. Saakašvilį ir grąžinti Gruziją į tiesioginę Rusijos įtakos zoną (taip pat ir sustiprinti vėl aukščiausią šalies postą užėmusio V. Putino pozicijas).
Kaimyniniai pokalbiai
Tęsiant Šiaurės Kaukazo regiono temą norėtųsi paliesti ir kiek senesnį, daugeliui pro akis praslydusį įvykį, o tiksliau, netiesioginį Čečėnijos respublikos ir Ingušijos respublikos vadovų „pokalbį“. Rugpjūčio pradžioje Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas apkaltino Ingušijos vadovybę ginkluotų kovotojų protegavimu. Šie kovotojai neva patenka į Čečėnijos teritoriją iš Ingušijos, kur randa prieglobstį. Ingušijos prezidentas Junusas Bekas Jevkurovas reagavo į šiuos kaltinimus atsargiai ir santūriai. Iš esmės jis pareiškė, kad nesupranta R. Kadyrovo kaltinimų.
R. Kadyrovo interesai Ingušijoje pastebimi jau nebe pirmą kartą. Dabar aiškėja, kad užslėptas griežtų pasisakymų tikslas gali būti labai konkretus: dabartinis Čečėnijos vadovas norėtų susigrąžinti bent dalį teritorijos, kuri buvo „prarasta“ 1992 metais, kai iširo buvusi SSRS Čečėnijos-Ingušijos autonominė respublika. Ateityje R. Kadyrovas galbūt norėtų pasiglemžti visą Ingušiją, taip išplėsdamas savo valdas. Tai paaiškina, kodėl dabartinis Čečėnijos vadovas savo pasisakymuose vaizduoja Ingušiją kaip probleminę, nestabilią teritoriją, ypač palyginti su Čečėnija, kurioje R. Kadyrovas įvedė „tvarką“.
Išvados
Šiaurės Kaukazas ne be pagrindo turi susikūręs nestabilaus regiono įvaizdį. Nors šiuo metu ten nevykdomi aktyvūs kariniai veiksmai, tai nereiškia, kad šioje žemėje įsivyravo taika – pernelyg daug čia susikaupė problemų (ir ginklų). Platesnio masto destabilizacija faktiškai gali įvykti bet kurioje regiono respublikoje. Naujausia istorija rodo, kad skirtingais laikotarpiais skirtingoms Šiaurės Kaukazo respublikoms buvo lemta tapti įtampos ir nestabilumo šaltiniu. Ilgą laiką nestabiliausia buvo Čečėnija, vėliau didele vidine įtampa pasižymėjo Ingušija. Šiandien, atrodo, šis vaidmuo jau atitenka Dagestanui (tačiau tai nereiškia, kad visose kitose regiono respublikose situacija iš esmės pagerėjo).
Apibendrinant galima teigti, kad kol kas matome naują įtampos augimo regione etapą. Ta įtampa darosi vis akivaizdesnė, daugėja įvykių, kurie rodo jos stiprėjimą. Naujas situacijos sprogimas, prilygstantis Čečėnijos karo mastams, prognozuojamas Šiaurės Kaukazo regionui seniai. Dabartinis įtampos augimas gali būti šio sprogimo preliudija. Žinoma, tiksliai prognozuoti tokius įvykius nėra lengva.
Viktor Denisenko
