67 metų politikas buvo pašautas penktadienį per rinkimų kampanijos renginį vakarinėje Naros prefektūroje, praėjus dvejiems metams po to, kai dėl prastos sveikatos pasitraukė iš premjero pareigų.
Ekspremjeras buvo nuvežtas į vietos ligoninę ir po beveik penkių valandų ten mirė, pranešė ligoninės pareigūnai.
Kai 2006 metais Sh. Abe pirmą kartą tapo ministru pirmininku, jam buvo 52 metai. Jis buvo jauniausias prie Japonijos vyriausybės vairo stojęs asmuo po Antrojo pasaulinio karo.
Premjeras buvo laikomas permainų ir jaunystės simboliu, taip pat išsiskyrė trečios kartos politiko, nuo gimimo užaugusio elitinėje konservatyvioje šeimoje, bruožais.
Pirmoji Sh. Abe kadencija nebuvo rami – ją lydėjo skandalai ir nesutarimai, o užbaigė netikėtas premjero atsistatydinimas.
Iš pradžių teigęs, kad atsistatydina dėl politinių priežasčių, jis pripažino, kad seniai serga žarnyno liga – žarnyno kolitu.
Tai vadinama „Abenomika“
Dėl ligos paūmėjimo ir blogos žarnyno būklės jam teko kelis mėnesius gydytis, bet, kaip sakė Sh. Abe, galiausiai ligą pavyko suvaldyti naujais vaistais.
Jis iškėlė savo kandidatūrą ir 2012 metais vėl sugrįžo vadovauti vyriausybei, užbaigęs chaotišką politinį laikotarpį, kai šalyje dažnai keitėsi premjerai – kartais ir kasmet.
Japonijai vis dar neatsigaunant po 2011 metų cunamio ir vėliau įvykusios branduolinės katastrofos Fukušimoje padarinių, trumpas opozicijos vyriausybės laikotarpis buvo kritikuojamas dėl valdžios išsisukinėjimo ir nekompetencijos, o Sh. Abe pasiūlė, atrodytų, savo patikimas rankas.
Be to, jis turėjo planą, pavadintą „Abenomika“.
Siekiant atgaivinti daugiau nei du dešimtmečius sąstingį išgyvenusią trečią pagal dydį pasaulio ekonomiką, Sh. Abe numatė dideles valstybės išlaidas, pinigų politikos sušvelninimą ir biurokratijos mažinimą.
Sh. Abe taip pat siekė skatinti mažėjantį gimstamumą šalyje, kurdamas tėvams, ypač motinoms, palankesnes darbo sąlygas.
Jis prastūmė prieštaringai vertinamą vartojimo mokesčių didinimą, kad padėtų finansuoti vaikų darželius ir užpildyti per dideles spragas Japonijos socialinės apsaugos sistemoje.
Nors vykdant reformas buvo padaryta tam tikra pažanga, didesnių struktūrinės ekonomikos problemų liko.
Defliacija pasirodė per daug stipri, o ekonomika patyrė nuosmukį dar prieš tai, kai 2020 metais pasaulį užklupo koronavirusas.
Per pandemiją Sh. Abe žvaigždė dar labiau nusileido. Premjeras sulaukė kritikos dėl per daug painaus ir lėto atsako, o jo reitingai nukrito kone smarkiausiai per visą jo kadenciją.
Politinės audros
Tarptautinėje arenoje Sh. Abe laikėsi griežtos pozicijos Šiaurės Korėjos atžvilgiu, bet siekė Jungtinių Valstijų ir Irano taikdario vaidmens.
Jis teikė pirmenybę artimiems asmeniniams santykiams su Donaldu Trumpu, siekdamas apsaugoti Japoniją nuo tuometinio JAV prezidento mantros „Pirmiausia – Amerika“, ir bandė gerinti santykius ryšius su Rusija ir Kinija.
Tačiau jo pasiekimai buvo nevienareikšmiai: D. Trumpas ir toliau siekė priversti Japoniją daugiau mokėti už šalyje dislokuotus JAV karius, susitarimas su Rusija dėl ginčijamų šiaurinių salų liko nepasiektas, o planas pakviesti Xi Jinpingą valstybinio vizito nuėjo perniek.
Sh. Abe taip pat laikėsi griežtos pozicijos Pietų Korėjos atžvilgiu dėl neišspręstų karo laikų ginčų ir toliau neatsisakė planų peržiūrėti pacifistinę Japonijos konstituciją.
Per visą kadenciją jis išgyveno ne vieną politinę audrą, įskaitant įtarimus dėl kronizmo, kurie sumažino jo populiarumo reitingus, bet beveik nepaveikė jo valdžios galių, iš dalies dėl susiskaldžiusios opozicijos silpnumo.
Sh. Abe premjero pareigose turėjo likti iki 2021 metų pabaigos ir stebėti paskutinį savo istorinės kadencijos renginį – atidėtas 2020 metų Tokijo olimpines žaidynes.
Tačiau 2020 metų rugpjūtį jis netikėtai pranešė, kad traukiasi iš premjero pareigų, atsinaujinus opiniam kolitui, nutraukusiam ir antrąją jo kadenciją.
