„Ką tik grjūs girdėjote šūvių garsus. Tai tankai, kurie puola Semionovką. Apšaudo mūsų pozicijas. Atakuoja iš visų pusių. Tačiau Semionovka – tai dar nieko, ten mūsų kariai gerai įsikasę. Blogiau yra kitkas. Priešas vienu metu puolė mūsų pozicija Jampolyje, o iš pietų atakavo Severską, kur mes turėjo nedideles pajėgas. Kovoti ten nėra kam – 30 savanorių su karabinais. Tai ne tos jėgos, kurios galėtų sulaikyti tankų kuopą ir jūrų pėstininkų batalioną. Aš tik ką grįžau iš mūšio prie Jampolio, netekome daug technikos, karinės įrangos. Ten priešininkas prieš mus paleido šimtą vienetų šarvuotos technikos su galingu artilerijos ir minosvaidžių palaikymu. Pirmąją ataką mūsiškiai atlaikė, pamušė vieną tanką. Tačiau su 10-15 tankų mums lygintis nėra kaip. Mūšis ten tęsiasi, mūsiškiai dar laikosi, tačiau aš neatmetu to, kad vakare priešininkas sugebės prasiveržti. Kita vertus, laikyti šią poziciją praradus Severską nebėra tikslo. Mūsų įgula patenka į pilną apsuptį ir tęs mūšį kaip kokia Bresto pilies įgula – be jokio aprūpinimo, - pasakojo separatistų karo vadas.
Siužeto pabaigoje vyras nesusilaikė nuo ironiško komentaro, skirto Maskvoje sėdintiems vadams. „Nuoširdžiai dėkoju Rusijos Federacijai, kuri mus taip galingai palaiko. Ir vis tik tikiuosi, kad sąžinės Maskvoje dar liko, kad imtusi kokių nors priemonių,“ - užbaigia savo pasakojimą I. Strelkovas.
