Seniausia profesija pasaulyje dažniausiai vadinama prostitucija. Žmonijos istorija, vis dėlto, įrodo, kad yra bent keletas kitų, kur kas senesnių, profesijų. Štai jos.
Seniausias žmogaus užsiėmimas greičiausiai yra medžioklė, nes ja imta verstis vos tik žemėje atsirado mąstantis žmogus. O kaip rodo naujausi Izraelio mokslininkų tyrimai, paskelbti žurnale „American Journal of Physical Anthropology“ („Amerikos fizinės antropologijos žurnalas“), taip atsitiko maždaug prieš 400 tūkst. metų (ne prieš 200 tūkst. metų, kaip buvo manoma anksčiau).
Pirmykščiai žmonės buvo klajokliai ir gyveno dideliais būriais, stebėdami žvėrių (savo maisto ir apdaro šaltinio) judėjimo maršrutus. Tad atsakomybė už pasirūpinimą kasdieniu maistu gulė ant medžiotojų pečių. Prie medžiotojų tuo metu buvo galima priskirti ir žvejus bei augalų ir miško gėrybių rinkėjus. Ši profesija buvo reikalinga tenkinti svarbiausiam žmogaus poreikiui – numalšinti alkį.
Vystantis žmonijai ir atsiradus pramoninei žvėrininkystei, medžiotojų, kaip maistą ir kitus žvėrienos produktus tiekiančių žmonių, vaidmuo paprasčiausiai baigėsi, bet reikia pažymėti, kad tai atsitiko ne anksčiau kaip XX amžiuje.
Iki to laiko medžioklė buvo pelninga ir reikalinga profesija, o žvėrienos produktai, pavyzdžiui, kailiai ir odos, buvo didelės vertės valiuta, ypač viduramžiais. Ir ne tik Europoje. Į egzotiškas prekes juos mainė ir pirkliai, varę Levanto prekybą (šis prekybos kelias jungė Europą su Viduržemio jūros pakrante Azijos žemyne, o netiesiogiai – ir su Tolimaisiais Rytais). Amerikos laukinių vakarų nukariavimo metais buvo daug parduotuvių, kuriose už kailius, odas ir kitas sumedžiotų kailinių žvėrelių dalis medžiotojai galėjo nusipirkti amunicijos, vaistų ar kitų reikalingų daiktų.
Karys
Priešistoriniais laikais atsitikdavo taip, kad teritorijos, į kurias atklysdavo viena žmonių grupė, jau buvo užimtos kitų žmonių. Tai neišvengiamai sukeldavo konfliktą. Todėl antrąja seniausia profesija pasaulyje reikia laikyti kario profesiją – juk kažkas turėjo ginti medžioklės plotus ir žvejybos vietas bei užtikrinti genties saugumą.
Per amžius kario vaidmuo per daug nepasikeitė. Kadaise tai buvo, vis dėlto, viena iš populiariausių profesijų. Karo žygiai, iš esmės, buvo būdas įgyti turtus ir atitinkamą socialinį statusą.
Ši profesija nepraranda savo svarbos dėl tos priežasties, kad vis dar vyksta ginkluoti konfliktai. Kaip teigia Šveicarijos istorikas Jean-Jacques Babelis, per 5,5 tūkst. metų žmonija kariavo daugiau kaip 14,5 tūkst. karų. Vien tik dvidešimtajame amžiuje kilo apie 200 konfliktų, iš kurių daugiau nei 140 – po Antrojo pasaulinio karo. Tai rodo, kad karių poreikis buvo ir, iš esmės, tebėra nuolatinis.
Žemdirbys
Genčių struktūriniai pokyčiai, susiję, tarp kitko, su žmogaus įgytomis žiniomis, paskatino jį, be medžioklės ir kariavimo, pradėti verstis žemdirbyste. Turima žinių, kad pirmieji žemdirbiai atsirado prieš 12 tūkst. metų. Anksčiau į homo sapiens maistą augalinės kilmės sudedamosios dalys pakliūdavo gana atsitiktinai – paprasčiausiai būdavo valgomi laukiniai augalai, dėl kurių tinkamumo maistui nekildavo didesnių abejonių.
Žemdirbystė tuo laikotarpiu leido reguliariai džiaugtis derliumi. Svarbiausios žemės dirbimo technikos įsisavinimas pakeitė žmonių gyvenimo būdą – jie tapo sėslūs. Išryškėjo ir pirminis socialinių vaidmenų pasidalijimas. Nuo šio momento medžiotojų, karių ir žemdirbių funkcijos buvo paskirstytos tarp stovyklų gyventojų.
Ši sistema buvo efektyvi – ji davė žmonėms pakankamai maisto, kad šie galėtų didinti savo skaičių. Dėl tos priežasties pradėjo atsirasti profesijų, mažiausiai susijusių su išgyvenimo poreikio tenkinimu. Naujieji „darbininkai“ buvo nukreipiami vykdyti tokioms užduotims, kurių dėka gentys ėmė vystytis į civilizacijas. Pirmąja iš jų laikoma šumerų civilizacija, kuri atsirado maždaug prieš 6 tūkst. metų Mesopotamijoje, arba Artimuosiuose Rytuose.
Dvasininkas
Kartu su naujų civilizacijų ir kultūrų atsiradimu atsirado ir naujos profesijos – statybininkas, konstruktorius, dailininkas, gyvūnų augintojas, filosofas, gydytojas, sargybinis, valdininkas.
Taip pat prasidėjo ir dvasinis tobulėjimas, todėl atsirado tarpininkų, bendruomenės vardu atliekančių kulto ir ritualines funkcijas – dvasininkų. Religija vaidino labai svarbų vaidmenį, pavyzdžiui, senovės Egipte. Dievų garbei ten buvo pastatytos didžiulės akmens šventyklos, kurias prižiūrėjo dvasininkai.
O kadangi senovės Egipto šventyklos buvo ne tik maldos namai, bet ir žinių sėmimosi, mokslo ir medicinos centrai, šventyklų kunigai, kurie turėjo žinių apie gamtos reiškinius, galėjo numatyti Saulės užtemimą ir Nilo potvynius, vadovavo drėkinimo ir statybos darbams. Per tam tikrą laiką kunigai, kartu su faraonais, taip pat tapo svarbiais valdžios žmonėmis.
Politikas
Savo ruožtu Senovės Romos laikais labai smarkiai vystėsi politika. Tai buvo susiję su audringa šio miesto istorija. Jau pati santvarkos raida – nuo karalystės iki respublikos ir imperijos – liudija, kokia sudėtinga tuomet buvo politinė sfera.
Paskutiniuoju Romos imperijos laikotarpiu politinė klasė buvo pasidalijusi į keletą sluoksnių, tarp kurių buvo senatoriai, konsulai, pretoriai, edilai ir kvestoriai . Šie pareigūnai valdė ciesoriaus vardu.
Maždaug 20 amžių senumo įvykiai Romoje ir pilnas intrigų politinis miesto gyvenimas yra atspindėti ne viename filme. Pastaruoju metu didelio populiarumo susilaukė HBO ir BBC sukurtas serialas „Roma“.
Miestų plėtra paskatino ir tokių profesijų, kaip architektas ar statybininkas, atsiradimą ir jų reikšmės didėjimą. Grįsti keliai ir akvedukai– tai tik keletas senovės konstruktorių puikaus darbo įrodymų. Miestuose virė gyvenimas, tad natūraliai atsirado tokia profesija, kaip smuklininkas ar užeigos namų savininkas. Atsirado ir prostitutės profesija.
Prostitutė
Ir vis dėlto, prostitucija egzistavo jau gerokai anksčiau. Pirmieji rašytiniai šaltiniai byloja, kad ši profesija buvo žinoma dar šumerų civilizacijos laikotarpiu, nors nustatyti tikslią datą, kada pradėta verstis prostitucija, yra neįmanoma. Aišku tik viena – ši profesija, laikoma seniausia pasaulyje, vis dėlto pralaimi, rungdamasi su kario, medžiotojo ir žemdirbio profesijomis.
Ar prostitucija vis dėlto galėjo egzistuoti jau pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje? Tuomet valdžią turėjo stipriausias genties individas vyras, tad visai tikėtina, kad vado sugulovės užėmė aukštesnę vietą visuomenėje. Tačiau jeigu pripažinsime, kad prostitucija yra susijusi su materialinės naudos gavimu, kaip dabar tai yra suprantama, tai jos atsiradimą reikia sieti su visokių mokėjimo priemonių raida, taip pat ir civilizacijos raida.
Kad prostitucija egzistavo, faktiškai patvirtina Artimųjų Rytų (pvz., Mesopotamijos), Viduržemio jūros šalių (Graikijos ir Romos), o taip pat ir Indijos kultūrų rašytiniai šaltiniai. Paleistuvystei daug dėmesio skirta ir Biblijoje. Viduramžiais prostituciją Europoje valdžios institucijos ir Bažnyčia ne tik toleravo, bet dar ir palaikė. Ji buvo laikoma vadinamuoju mažesniu blogiu. Į šio reiškinio apribojimą nukreiptos tendencijos ėmė stiprėti tik XVII amžiuje.
