„Aš nežinau, kas jis toks, o tie keli dalykai, kuriuos žinau, yra pakankamai trikdantys. Kalbu apie jo elgesį, apie tai, kaip jis valdo visuomenę, savo verslą, apie jo nesugebėjimą susitvarkyti su iššūkiais nepametant šalto proto ir gebėjimų veikti, apie jo visiškai pragmatišką požiūrį į santykius su valstybėmis“, – interviu BNS penktadienį sakė „sniego susitikime“ dalyvavęs Tarptautinio strateginių studijų centro vadovas.
Jis pabrėžė, kad santykių su Rusija klausimas nėra svarbiausias Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijoje ir ragino nesibaiminti vieno iš pagrindinio kandidatų į šias pareigas Francois Fillono požiūrio į santykių su Rusija šiltinimą.
Tačiau ekspertas perspėjo, kad kraštutinių dešiniųjų kandidatės Marine Le Pen išrinkimas Prancūzijos prezidente reikštų Europos Sąjungos pabaigą.
– Kiek Rusija yra svarbi Prancūzijos rinkimų kampanijai?
– Iki pernai lapkričio būčiau pasakęs, kad Rusijos klausimas buvo svarbus Prancūzijoje dėl Nacionalinio fronto ir Rusijos kaip pinigų šaltinio šiai partijai. Bet Jungtinių Valstijų prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą svarbesni klausimai Prancūzijai tapo, kas yra ponas Trumpas, kokią politiką jis vykdys kaip JAV prezidentas ir kokie bus jo santykių su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu padariniai. Mes neturime atsakymų į šiuos klausimus.
Keista, kad iki šiol žmonės mano, jog pagrindinis klausimas Prancūzijos užsienio politikoje yra mūsų ir Rusijos santykiai. Tai netiesa. Pagrindinis klausimas čia yra – kokie bus Prancūzijos ir Vokietijos santykiai? Šis klausimas yra dažnai ir garsiai keliamas, o nuomonės tarp kandidatų šiuo klausimu skiriasi.
Prancūzai turi įprotį elgtis savaip. Ir jeigu amerikiečiai pasirinko populizmą išsirinkę D.Trumpą, jeigu britai pasirinko populizmą nubalsavę už „Brexit“, tai dar nereiškia, kad prancūzai pasirinks populizmą.
– Bet jie gali?
– Taip, žinoma. Prieš metus aš būčiau stipriai nerimavęs, kad Nacionalinio fronto kandidatė Marine Le Pen laimės rinkimus. Žinoma, yra galimybių, kad tai nutiks, bet ji kur kas mažesnė nei prieš metus? Ką daro M.Le Pen? Pirmiausia ji bando gauti pinigų iš rusų, o kitą dieną ji keliauja į „Trump tower“. Kaip tai veikia prancūzų visuomenę? Nekaip, nes prancūzams yra labai svarbus jų suverenitetas ir nepriklausomybė.
– O kaip jūs manote, ar santykių su Rusija atkūrimas taps vienu pagrindinių klausimų, kai bus išrinktas naujasis Prancūzijos prezidentas?
– Aš manau, kad pagrindinis klausimas Prancūzijoje bus santykiai su Amerika.
– Kodėl?
– Nes JAV yra kur kas svarbesnė šalis nei Rusija. Rusija yra trikdanti, destabilizuojanti. Mes, kaip ir vokiečiai, nerimaujame dėl galimų kibernetinių atakų per šiais metais vyksiančius rinkimus. Rusija yra šalis, kuri turi Ispanijos dydžio bendrąjį vidaus produktą, o gynybai skiria tiek pat, kaip ir Prancūzija. Rusija yra pavojinga savo kaimynams, bet santykiai su JAV, kuri yra pasaulinė superjėga, yra kur kas svarbesnis klausimas.
– Dauguma pagrindinių kandidatų į Prancūzijos prezidentus sako, kad santykius su Rusija reikia atkurti.
– Centro – kairiųjų kandidatas Emmanuelis Macronas vakar pasakė, kad sankcijos turi tęstis, o konservatorių kandidatas Francois Fillonas labai gerai žino, kad pagrindinis Prancūzijos klausimas yra santykiai su Vokietija, antras tikslas – Europos Sąjunga, trečias tikslas – NATO, o ketvirta tampa Rusija kartu su Artimaisiais Rytais.
Žinoma, F.Fillonas yra už gerus santykius su Rusija, bet jis nėra kaip M.Le Pen. Jis nepadarys kitų dalykų priklausomais nuo Prancūzijos ir Rusijos ryšių.
– Baltijos šalių analitikai sako, kad santykių su Rusija atkūrimas dar kartą sustiprintų precedentą, jog tarptautinė bendruomenė gali atleisti Maskvai už jos neteisėtus karinius veiksmus. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?
– Visiškai sutinku. Perkrovimas visiškai nesuveikė po Rusijos ir Gruzijos karo. Alberto Einšteino beprotybės apibrėžimas yra bandyti daryti tą patį dar ir dar kartą, tikintis gauti skirtingų rezultatų. To nelinkėčiau.
Taip, dialogas, diplomatija, yra svarbu. Tą pabrėžia ir F.Fillonas, ir E.Macronas. Bet išskyrus ideologiškai tam pasišventusius žmones, kaip Nacionalinis frontas ar „AfD“ Vokietijoje, daugiau perkrovimo šalininkų nelabai ir rasite.
– Ar Lietuva turėtų nerimauti, jei M.Le Pen bus išrinkta Prancūzijos prezidente?
– Taip, Lietuva turėtų nerimauti dėl M.Le Pen išrinkimo taip pat, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos narės, nes jeigu ji bus išrinkta, tai reikš ES pabaigą. Išrinkta ji organizuotų „brexit“ ekvivalentą Prancūzijoje ir jeigu tai nutiktų, ES išgyventi liktų labai mažos galimybės. Tai atvertų daug galimybių išorinėms jėgoms kaip Rusija, Kinija ar Jungtinės Valstijos paveikti atskiras ES šalis.
– Kodėl, Jūsų manymu, Prancūzija suka į dešinę? Panašu, kad realiausi kandidatai tapti jūsų šalies prezidentu yra dešinieji.
– Jeigu galėčiau lažintis, antrame prezidento rinkimų ture turėsime E.Macroną, jis nėra dešiniųjų kandidatas.
– O kaip jums atrodo, ką pasirinks prancūzai?
– Prancūzai turi specifinę savybę padaryti kitaip, nei kad dauguma tikisi. Visi tikisi Le Pen pergalės, tačiau iš tikrųjų gali gauti kairiausią Vyriausybę Europoje. Ne tokią kairiąją kaip dabartinio prezidento Francois Hollande’o, bet tikrai kairesnę nuo centro. Aš manau, kad mes turėsime antrą turą tarp E.Macrono ir F.Fillono arba tarp E.Macrono ir M.Le Pen.
Kas laimės? Aš nežinau, bet ankstesniuose istorijos tarpsniuose, kai likusi Europa suko į dešinę, Prancūzija suko į kairę. Taip, prancūzai yra tokie. Mes neišsirinksime dar vieno D.Trumpo.
– Po išpuolių Paryžiuje, Prancūzija dvišaliu pagrindu paprašė Europos Sąjungos narių paramos misijoms Afrikoje. Kaip manote, ar Europos Sąjungos atsakymas buvo tinkamas?
– Jis buvo pakankamas. Prancūzai neprašė Europos Sąjungos narių perimti kovinio vaidmens misijose Afrikoje, jie tik prašė paremti operacijas. Iš principo, tai padaryta gana plačiai ir aš manau, kad prancūzai yra pakankamai patenkinti, kaip tai pavyko. Jie neprašė milžiniškų pajėgumų, bet jie gavo karių, kurių jiems reikia.
– Po šitiek laiko man dar kirba klausimas, kodėl prancūzai prašė Europos Sąjungos pagalbos, o ne NATO, ji yra karinis aljansas?
– Europos Sąjunga turi platesnį mandatą nei NATO. NATO iš principo yra gynybinis aljansas. Kalbant apie Vakarų Afrikos situaciją, kovinės misijos ten yra kaip viena detalė mozaikoje. Ten taip pat reikalingas taikos palaikymas, ekonominė parama ir panašiai. Tai ne tik kariniai veiksmai.
– Ar būtent dėl šių priežasčių Prancūzija taip stipriai palaiko didesnę Europos Sąjungos karinę integraciją?
– Ne visai. Mes tiesiog neturime kito pasirinkimo. Galėjote girdėti Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimą vakar Liuksemburge, kur ji pasakė, kad mes nesame užtikrinti, jog transatlantiniai ryšiai tarp Europos Sąjungos ir JAV yra amžini. Ji itin susirūpinusi.
– O jūs?
– Taip, žinoma.
– Dėl D.Trumpo?
– Žinoma. Aš nežinau, kas jis toks, o tie keli dalykai, kuriuos žinau, yra pakankamai trikdantys. Kalbu apie jo elgesį, apie tai, kaip jis valdo visuomenę, savo verslą, apie jo nesugebėjimą susitvarkyti su iššūkiais nepametant šalto proto ir gebėjimų veikti, apie jo visiškai pragmatišką požiūrį į santykius su valstybėmis.
Čia, „sniego susitikime“, kėliau klausimą, ar D.Trumpas bus kaip Napoleonas Bonapartas, ar kaip su juo kovojęs Arturas Velslis Velingtonas. Jis buvo žmogus, kuris kūrė koalicijas ir sąjungas, o Napoleonas buvo tas, kuris veikė vienas. Mes žinome, kas tada laimėjo. Tai buvo Velingtonas.
– O kas laimės dabar?
– Aš nežinau. Bet aš tikiuosi dėl mūsų visų, kad D.Trumpas bus kaip Velingtonas, nors jis toks ir neatrodo.
