Komentare aptariamas ką tik įvykęs dešiniosios liberaliosios Rusijos politinės partijos „Sojuz pravych sil“ („Dešiniųjų jėgų sąjunga“) susilikvidavimas ir jos buvusių narių susidvejinimas. Vieni ir toliau planuoja bendradarbiauti su valdžia bet kokiomis formomis, kiti traukiasi į bekompromisę opoziciją valdžiai.
Gyveni sau – nieko nežinai. Kur – kairė, kur – dešinė. Kokie mechanizmai paslėpti „vabaluose“ [slaptuose pasiklausymo aparačiukuose – vert.]. Kokios jėgos veikia saldainiuose. Nekalbant apie RF [Rusijos Federacija – vert.].
Apie vabalus ir saldainius – poeto Nikolajaus Oleinikovo eilės. Sušaudyto tada, kai šalyje iš visų jėgų veikė taikos ir socializmo jėgos.
Vėliau įsijungė bei prisijungė iš išorės dar ir progreso jėgos. Ir šitos trys jėgų grupuotės pora už poros kiekvieną Dievo dovanotą dieną duodavo ryžtingą atkirtį reakcinėms jėgoms. Tiesusioms, tiesusioms savo purvinas letenas per vandenyną. Žinoma, Atlanto.
O dabar nė velnio nebeaišku. Kokios jėgos valdo ir diktuoja. Jei tikėtum savo akimis – vėl trys jėgos: organai, pinigai, idiotizmas. Ir viską jos sprendžia meilingai tarpusavyje – tokiu trigubu širdingu sutarimu.
Penktadienį popiet paaiškėjo, jog, po teisybei, tų jėgų daug daugiau – tiesiog velnio tuzinai. Tik – nematomi. Todėl ir atskirti jas galima tiktai iš klausos. Pagal jų ant savęs užsidėtus būdvardžius. Beje, tai ne taip jau paprasta: esama bendravardžių – vien tik Dešiniųjų Jėgų, mažų mažiausiai, dvi. Bet yra ir kitos – ir net viena Jėga, ką jūs sau manote, Pilietinė.
Buvo. Iki penktadienio.
Iki „po pietų“. Kai Bendravardžių Jėgų sąjunga atgniaužė savo daugiamilijoninį kumštį. Ir apgniaužė Jėgą Pilietinę. Ir dar kažkokią.
Kalbama, jog kumštis netrukus vėl susigniauš. Ir taps kur kas tvirtesnis. Be atliekamų Jėgų. Kažkur į lapkričio vidurį.
Toks tatai, vadinasi, projektas. Organai – už, pinigai – ne prieš, idiotizmui nusišvilpt. Arba atvirkščiai, pinigai – už, organai – ne prieš.
Viena vertus, viršininkai nežino, kur dėti žmones, save laikančius padoriais. Kita vertus, žmonės, save laikantys padoriais, nežino, kur dėtis. Trečia vertus, didesnioji pinigų masė jau išsišėliojo, ir, ko gero, mielai būtų kieno nors skaičiuojama (dar ko! – gerai jau gerai: kad „kas nors“ bent jau dalyvautų skaičiuojant). Kas pats mano esąs „kas nors“.
O neaprėpiamas idiotizmo rezervas teikia garantijas: kuo jau kuo, bet Jėga šitie žmonės netaps niekada.
Tiesa, buvo toks vienas trumpalaikis epizodas. Kai, atmenat, Jelcinui šovė į galvą geniali mintis (jam – pirmam ir paskutiniam – iš visų viršininkų), ir jis netgi išdrįso ją išsakyti: kad esama pasaulyje žmonių, protingesnių už jį. O jei taip, tegu jie ir vairuoja.
Organai į tai atsiliepė visuotiniu sabotažu, pinigai it žvėrys metėsi prie kitų pinigų, o su idiotizmu gudručiai nutarė visai nesiskaityti, laiko mat tam neturėjo.
Ir patyrė triuškinamą pralaimėjimą [aliuzija į triuškinamą dešiniųjų jėgų partijos Demokratičeskij vybor Rossiji pralaimėjimą Dūmos rinkimuose – vert.]. Ir išsilakstė kas sau. O juos įkvėpusi idėja taip ir liko stypsoti prie gėdos stulpo vidury šalies. Kad kiekvienas galėtų prieiti ir spjauti į akis. Arba apšlėkti iš naktipuodžio.
Po kurio laiko ją numetė į duobę.
O apskritai, nieko sau tokia buvo idėja: jog Rusija visai be vargo galėtų egzistuoti kaip normali europietiška šalis, neblogesnė už kitas. Tvarka, laisvė, gerovė, švara ir taip toliau. O ne prievartos, vagysčių ir melo savivalė.
O tuo tarpu – kad ir kaip keista – iki pat šiol šalyje neva liko milijonai žmonių, kuriems šita idėja neatrodanti nei beprotiška, nei nekenčiama. Galimas dalykas, jie netgi mano, kad ji, nors ir nerodanti gyvybės ženklų, vis tik nėra mirusi. Jiems sako: štai jums kastuvai, užkaskite galų gale šitą dvasną, sudalyvaukite bent dėl vaizdo, užsitarnaukite pasitikėjimą, už valandinį mokestį. Neima kastuvų. Kažkas iš vidaus trukdo. Ar tai silpnumas, ar tai išties kažkokia jėga.
Patys jie, regis, galvoja – jėga. Kurios buvimas duoda jiems pagrindą laikyti save padoriais žmonėmis. Bet užtat atima bet kokius šansus pasiekti sėkmę gyvenime. Nekalbant jau apie karjerą. Ar tiesiog apie bet kokį oficialų vaidmenį, kuris leistų padėti, pavyzdžiui, gėriui; priešintis, tarkim, blogiui.
Taigi, jiems belieka tik gyvalioti. Lieka atliekamo žmogaus statusas. Panašus į nepartinio inteligento statusą Sovietų Sąjungoje. Ar į čekų, slovakų inteligentą, vėlų 1968-jų metų rudenį pašalintą iš Komunistų partijos.
Štai, ko gero, dėl jų ir pluša maskviečiai Jėgų lyderiai. Kad šitiems štai vargetoms provincijos valdžia leistų retkarčiais rinktis vietinėse bibliotekose ar raudonuosiuose kampeliuose ir dainuoti choru: susiimkime rankomis, bičiuliai [pastaroji frazė – citata iš populiarios jau mirusio Maskvos bardo Bulato Okudžavos dainos – vert.]. Ir užimti mokyklos ar laboratorijos vedėjo pareigas. O ypač nusipelniusiems – dargi posėdžiauti vietinėse plepyklose [vietinėse Deputatų tarybose – vert.].
Savaime aišku, ir pačių tokių lyderių sugebėjimai neturi prapulti be naudos. Kartais jų verkiant prisireikia ekspertų tarybose, uždaruose furšetuose. Jei vadovautumėmės principais, žinoma, palaimintas tas, kas nedalyvauja netikėlių furšetuose. Bet užtat jei dalyvauja – būna patenkintas. Kodėl gi, išties, nesuorganizavus atsarginių ėdžių dešiniesiems. Štai tada ir bus tikrasis daugiapartiškumas. Nepadorieji tegu lieka kardinolo gvardijoje. O jūs, padorieji, įsirašykite į karaliaus muškietininkų pulką. Nekiūtokite savo sugriautose pilyse, o būkite visų akivaizdoje ir visiems po ranka. Kad prisireikus jus pagal patvirtintą sąrašą būtų galima susemti per vieną, tarkim, Bartolomėjaus, naktį.
Ir viskas būtų gerai, ir katutės aidi – kompromisas yra žinia kieno produktas – bet kai kurie ne visai patenkinti. Kai kuriems vaidenasi, jog šita istorija pernelyg panaši į Mopasano novelės „Pampuška“ siužetą. Bet ten iš nelaimingosios visuomeninio temperamento aukos, galų gale, nebuvo reikalaujama, kad ji, pavyzdžiui, sušaukusi smuklės tarnus į spaudos konferenciją, viešai pareikštų, kad keliauja į numerį pas prūsų karininką iš dalies dėl to, kad taip reikia, o iš dalies savo noru ir dargi savo iniciatyva: nes artimoje perspektyvoje nemato alternatyvų.
Pagaliau ir mūsų laikais – imkime pavyzdį mažesnį, bet mums artimesnį – kai žaidimo „Kas? Kur? Kada?“ čempionas staiga pasijuto besąs Pilietine Jėga, jam niekas tokio įsakymo nedavė.
Neuždraudė įtikinėti, kad tai – jo impulsyvus noras. Neva, išėjo iš restorano, apsižvalgė – ir panoro padėti liaudžiai: patekti į plepyklą, kad ten iškovotų visuotinę teisę į eutanaziją arba bent jau – teisę į trumpavamzdį pistoletą.
O čia jau – pirmų pirmiausiai ir būtinai užrašykite ant naujos vėliavos: Mus pastūmė – mes nukritom, mus pakėlė – mes pajudėjom.
Parašėte, muškietininkai? Pradėkite judėti. Dešiniuoju pečiu – pirmyn!
Jūratė Laučiūtė. Versta iš savaitraščio „Delo“.
