Kas tai – „ataka po netikra vėliava“? Tai situacija, kuomet kariniu požiūriu stipri valstybė inscenizuoja savo teritorijoje ir savo interesais grandiozinį karinį ar teroristinį smūgį, o paskui nedelsdama suverčia kaltę už tai, kas įvyko, iš anksto pasirinktai užsienio jėgai ar valstybei, kad galėtų pradėti prieš ją karą.
Tokie įvykiai turi charakteringus juos lydinčius požymius, kitaip tariant, „kilmės įspaudus“: dar „netikėto įvykio“ planavimo stadijoje turi būti paleistas tam tikras „saviškių informavimo ar perspėjimo mechanizmas“, kad „saviškiai“ pasirūpintų, jog nei jie patys, nei jų bendradarbiai ir artimieji neatsidurtų „ten ir tada, kur ir kad nereikia būti“.
Ar yra panašių „perspėjimų“ apie artėjančią Olimpiadą Londone pasaulinės valdžios šulų „planšetėse“? Klausimas, be abejo, gali sukelti sarkastišką šypseną, jei ne vienas dalykas. Ogi dar 2010 metų gegužę buvo paskelbtas pranešimas, kurį bendrai parengė Rokfelerio fondas (Rockefeller Foundation) ir organizacija „Pasaulinis verslo tinklas“ (Global Business Network – GBN), kur būtent tai ir „išpranašauta“.
Pranešimas pavadintas „Būsimos technologinės ir tarptautinės raidos scenarijai“, o jo įžangas parašė abiejų organizacijų prezidentai – Judith Rodin ir Peter Schwartz. Atkreipiame dėmesį, kad abu įeina į Niujorko tarptautinių santykių tarybą – pagrindinį geopolitinio planavimo mazgą amerikietišku pagrindu veikiančios globalizmo vadeivų valdžios struktūroje. Pranešimo tikslas suformuluotas gana miglotai: „Rokfelerio fondas ir Pasaulinis verslo tinklas pradėjo ateities scenarijų kūrimo procesą , siekdami išsiaiškinti daugybę varomųjų jėgų, kurios gali turėti įtakos technologinei ir tarptautinei raidai ateityje. Šios jėgos buvo atskleidžiamos tiek atliekant antrinius tyrimus, tiek ir darant išsamius interviu su Fondo darbuotojais, Fondo subsidijų gavėjais ir nepriklausomais ekspertais“.
Toliau aprašoma, kas laukia žmonijos ateityje – „keturių kardinaliai skirtingų ateities scenarijų matricos“:
1) „Politinės pralaidos“ scenarijus“ (Loсk-step): pasaulis, kuriame griežtėja valdžios vykdoma kontrolė iš viršaus į apačią ir valdžia tampa vis labiau autoritarinė; inovacijų vaidmuo apribotas, ir pilietinis pasipriešinimas iš apačios didėja“.
2) Scenarijus „Viskas protingai ir bendrai (Clever together): pasaulis, kuriame kuriamos sėkmingos ir gerai koordinuotos tiek kasdieninių, tiek pačių sudėtingiausių pasaulinių problemų sprendimo strategijos“.
3) „Permalimo smūgių“ scenarijus (Hack attack): ekonomiškai nestabilus pasaulis, drebinamas netikėtų sukrėtimų, kuriame vyriausybių vaidmuo silpnėja, nusikalstamumas sparčiai didėja, o generuojamos inovacijos pavojingos“, ir, pagaliau:
4) „Smarkių visuotinių peštynių“ scenarijus (Smart scramble): ekonominės depresijos pasaulis, kuriame individai ir bendruomenės priiminėja nuolatos daugėjančių problemų laikinus sprendimus vietoje“ (ir kur valdžios neturintys žmonės kenčia ir miršta, o tie, kurie yra valdžioje, gyvena įprastu režimu „lyg niekur nieko“, gerai saugomi aukštųjų technologijų).
Perėję prie išsamesnio trečiojo scenarijaus aprašymo mes pranešime aptinkame tokį netikėtą jo „rutuliojimąsi“: „Triuškinamieji smūgiai, tokie kaip rugsėjo 11-osios atakos, cunamis Pietryčių Azijoje 2004 metais ir žemės drebėjimai Haityje 2010 metais, be abejo, psichologiškai parengė pasaulį netikėtiems katastrofiškiems sukrėtimams.
Bet niekas nebuvo pasirengęs tam, kad pasaulis susidurs su didžiulio masto katastrofomis, sekančiomis viena po kitos. Ne be pagrindo 2010-2020 metai pavadinti „pragaištinguoju dešimtmečiu“: netrukus po sprogimų Olimpiadoje-2012, pražudžiusių 13 000 žmonių, įvyko žemės drebėjimas Indonezijoje, kur žuvo 40 000 žmonių, o po jo kilo cunamis, beveik visiškai nuplovęs į jūrą Nikaragvą, ir prasidėjo didysis badmetis Kinijos vakaruose dėl neregėtos sausros, kurią sukėlė pasikeitęs klimatas“.
„Sprogimai Olimpiadoje-2012, pražudę 13 000 žmonių“?! Koks „scenarijus“, a?!.. O po to iš karto trys „gamtinės“ katastrofos, kurias, tikriausiai, galima sukelti ir dirbtiniu būdu, panaudojus slaptas klimatinio ir geofizinio karo technologijas (HAARP ir kt.)...
Dieve sergėk, bet jeigu šis įvykių „numatymas“ Londono Olimpiadoje, neduok Dieve, pasitvirtins, tai juk Vakarų vyriausybės ir jų paklusnūs psichologinio karo ginklai (žiniasklaida), aišku, tuojau pat suras ir „kaltuosius“, tai yra, išaiškins grandiozinį pasaulinį Vakarų priešų „sąmokslą“, kurio smaigalyje kabės Iranas, o už jo bus galima įžvelgti Siriją, Pakistaną ir Šiaurės Korėją, kurių pusėje, žinoma, bus Venesuela, Kuba ir visokio rango antiglobalistiniai judėjimai, o kaltos dėl slapto kurstymo bus Rusija ir Kinija.
Bet juk tai bus sąmokslas, padarantis galą visiems sąmokslams! Ir kokia puiki dingstis „išrūkyti visus iš urvų“, peleidus nuo grandinės karo siaubus iš JAV, Britanijos, ES ir Izraelio arsenalų, tuo pačiu metu visur griežtinant bausmes įvairiausio plauko protestuotojams. Į darbą bus paleista atnaujinta „globalinio karo su terorizmu versija“ (4.1 versija).
Pranešime tema vystoma toliau: „Nenuostabu, kad prasidėjusi mirtinų katastrofų serija (po minėtų įvyko ir kitos) iššaukė didelį spaudimą ekonomikai, kuri ir taip jau buvo persitempusi, kadangi dešimtmečio pradžioje taip ir neišėjo iš recesijos... Dauguma nacionalinių valstybių nebepajėgė išlaikyti fiksuotų išlaidų ankstesniame lygyje, nekalbant jau apie didėjančių piliečių reikalavimų tenkinimą tokiose sferose, kaip saugumo stiprinimas, išlaidos sveikatos apsaugai, socialinėms programoms ir paslaugoms, infrastruktūros gerinimui...“
Dirbtinių smūgių inscenizavimas, suderintas su sudėtingiausia, paslėpta ir gudria organizacinių machinacijų sistema, reikalauja absoliutaus slaptumo ir patikimų „priedangos amortizatorių“ sukūrimo oficialiosioms vyriausybinėms instancijoms, kurių „nekaltumas“ dėl to, kas įvyko, turi būti garantuotas ir panašus į tiesą.
Prezidentai ir ministrai turi pajėgti pasisakyti per radiją/televiziją tiesioginiame eteryje, reikšdami nuoširdų pasipiktinimą tuo, kad jų šalis tapo „nusikalstamo užpuolimo, kuris niekuomet neišsitrins iš atminties“, auka, o, gal būt, ir su megafonu rankoje stovint ant sugriautų pastatų, sušukti: „Mes rasime tuos, kurie tai padarė!“
Nepaisant to, būkite tikri: tie, kurie organizuoja dirbtinius smūgius, žino, kad tiesa apie įvykius, galų gale, būtinai išaiškės. Ir jų uždavinys yra tą „galų gale“ atitolinti kiek tik yra įmanoma. Jeigu pasaulio visuomenė sužinos tiesą apie įvykį praėjus 60, 80 ar 100 metų, šis klausimas jau nebeturės politinės reikšmės, o bus įdomus tik istoriniu požiūriu.
Ar tai būtų laivo „Meinas“ („USS Maine“) nuskandinimas prie Kubos krantų, davęs Jungtinėms Valstijoms pretekstą pradėti karą su Ispanija 1898 metais, ar „Luzitanijos“ žūtis 1915 metais, padėjusi įtraukti JAV į I pasaulinį karą, ar Perl Harboro ataka 1941 metais, dėl kurios Jungtinės Valstijos (vėl!) buvo įtrauktos į pasaulinį karą , ar minininko „Maddox“ istorija Tonkino įlankoje 1964 metais, pasistenkite padaryti taip, kad teisybė paaiškėtų po kelių kartų, kai ji jau mažai ką bejaudina.
Kitas reikalas — dirbtiniai smūgiai 2001 metų rugsėjo 11 dieną JAV ir 2005 metų liepos 7 dieną Londone. Akį rėžiantys šių įvykių oficialiųjų versijų prieštaravimai pasiekė daugelio sąmonę, kada įvykiai dar tebėra politiniame lauke ir nėra nugrimzdę į „istoriją“. Šis faktas pasaulį valdančiam elitui kelia didelių sunkumų.
Čia jiems reikia įdėti daug pastangų, kad „pašalintų politinius nesklandumus“, o tai susiję su nemažais politiniais kaštais.
Galbūt pasaulio valdžiavyriai, pasimokę iš praeities klaidų, dabar ištobulino savo karines, politinio ir psichologinio karo priemones? Gal būt, jų padėtis yra tokia sunki, kad norint „išsiveržti į priekį iš aklavietės“ jiems reikia inscenizuoti tikrai pasaulinio masto pritrenkiantį sukrėtimą?
Tikėsimės, kad Londone blogiausia neįvyks. Tačiau bet kuriuo atveju negalima prarasti budrumo, įspėjama žurnale „Regiony Rossijy“ publikuojamame straipsnyje.