Mažos valstybės neretai demonstruoja savo gebėjimą pažeminti didžiąsias.
Rytų europiečiai visiškai pagrįstai sunerimo dėl Rusijos blickrigo Gruzijoje įžūlumo ir sėkmės, dienraščio „The Wall Street Journal“ nuomonių skiltyje rašo JAV tyrimų centro „Council of Foreign Relations“ vyresnysis mokslo darbuotojas Maxas Bootas. Pasak jo, daugelio Rusijos paunksmėje gyvenančių tautų atmintyje tai pažadino skausmingus prisiminimus – apie 1968-uosius čekams, apie 1956-uosius – vengrams, apie 1939 m. – lenkams. Prie to prisideda ir aukštas pareigas einančių Rusijos generolų grasinimai branduoliniu ginklu sunaikinti Ukrainą ir Lenkiją, jei šios nesutiks paklusti Kremliaus reikalavimams.
Net ir tos šalys, kurios, skirtingai nei Gruzija ir Ukraina, jau yra NATO narės, vargu ar gali ramiai miegoti, rašoma straipsnyje. Pasak Lenkijos užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio, „popieriai ir sutartys – tai, žinoma, gerai, tačiau Lenkijos istorijoje apstu pavyzdžių, kai mums tekdavo kariauti vieniems, nes sąjungininkai mus palikdavo likimo valiai.“
Varšuva sureagavo greitai – dar labiau suartėdama su Jungtinėmis Valstijomis, pastebi autorius. Ji nedelsdama pasirašė sutartį dėl JAV raketų naikintojų dislokavimo Lenkijos teritorijoje, užbaigusi ilgas ir sunkias derybas. Tai gera pradžia, tačiau jos reikšmė tik simboliška. Raketų bus labai nedaug, jos skirtos labai nedideliam Irano, o ne Rusijos, kurių Maskva turi apsčiai, raketų kiekiui naikinti.
Lenkijai ir kitoms šalims neverta kurti iliuzijų – kilus krizei jos negalės pasikliauti JAV, rašo autorius. Praeityje mes jau buvome palikę Lenkiją, Vengriją ir Čekoslovakiją vienui vienas, pasmerkę jas sunkiam pralaimėjimui. O ir paskutiniuoju metu ne kažin kiek padėjome Gruzijai.
Pasienyje su Rusija esančios šalys gali remtis tik savo pačių ryžtu kovoti už nepriklausomybę, teigiama straipsnyje. Tačiau vien ryžto nepakanka. Reikia ir kovos priemonių, o šiuo metu Rytų Europoje jų nėra. Mes jau matėme, kaip rusų užpuolikai sutriuškino nedidelę, mažiau nei 30 tūkstančių vyrų Gruzijos kariuomenę. Mažai kas atkreipė dėmesį į tai, kad Gruzija, nors ir nedidelė (joje gyvena 4,6 mln. žmonių), turi galimybę sukurti kur kas stipresnę šalies gynybą. CŽV žinyno „World Factbook“ duomenimis, Gruzijoje yra daugiau nei 900 tūkstančių 16–49 metų amžiaus vyrų. Ji lengvai gali suformuoti kur kas gausesnę kariuomenę. Tačiau tai reiškia, kad reikės didinti išlaidas gynybai. CŽV vertinimais, 2005 m. šios šalies karinis biudžetas sudarė vos 0,59 proc. BVP.
Pastaraisiais metais Gruzija, skirtingai nuo Rytų Europos šalių, padidino savo karines išlaidas, teigia autorius. Tarptautinio strateginių tyrimų instituto (IISS) duomenimis, tik viena Rytų Europos šalis skiria gynybai daugiau nei 2 proc. BVP. Tai Bulgarija. Šis rodiklis čia siekia 2,2 proc. Antrąją vietą užima Rumunija – 1,9 proc. Po jos seka Lenkija, skirianti gynybai 1,8 proc. BVP. Šiose valstybėse nėra ir didelių reguliarių kariuomenių. Lenkijoje gyvena 7,9 mln. šaukiamojo amžiaus vyrų, tačiau jos ginkluotosiose pajėgose tarnauja vos 127 266. Vengrija gali mobilizuoti 1,9 mln. žmonių, tačiau čia uniformą dėvi tik 32 300 kariškiai. Bulgarijoje yra 1,3 mln. potencialių karių, o kariuomenėje tarnauja vos 40 747 vyrai. Ir taip toliau.
Šioje demilitarizavimo tendencijoje yra viena išimtis. Rusija, kurios kariuomenės gretose yra daugiau nei vienas milijonas kariškių, stiprina savo karinį potencialą, kuris šiandien kur kas didesnis, nei po Sovietų Sąjungos žlugimo. Oficialiais duomenimis, ji savo ginkluotosioms pajėgoms skiria mažiausiai 2,5 proc. BVP. Bet jei prie to pridėtume išlaidas sukarintoms formuotėms ir kitus biudžeto asignavimus, bendrasis rodiklis priartės prie 4 proc. – beveik tiek pat, kaip ir JAV.
Mažos valstybės neretai demonstruoja savo gebėjimą pažeminti didžiąsias, teigia autorius. 1920 m. maršalo Josefo Pilsudskio įkvėpti lenkai, gindami Varšuvą, įvykdė puikų kontrpuolimą ir išvijo iš savo žemės Raudonąją armiją. Per 1939–1940 m. Žiemos karą narsūs suomiai sustabdė rusų įsibrovėlius, privertę Kremlių pasitenkinti maža savo teritorijos dalimi, užuot leidus jam okupuoti visą šalį. Afganų modžahedai visiškai išvijo Raudonąją armiją iš Afganistano ir taip prisidėjo prie Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
Tačiau jei rytų europiečiai turi bent mažiausią viltį pakartoti tokius žygdarbius (o jei tiksliau – sulaikyti rusus savo ryžtu atlikti tokius žygdarbius, kad šiems praeitų noras grasinti), tai šiandien jiems reikia padaryti kur kas daugiau kuriant stiprią gynybos sistemą, teigia ekspertas. Jiems reikia padvigubinti išlaidas gynybos reikmėms, kad taptų patikimai apsaugotomis valstybėmis, kurių nepajėgtų praryti net rusų lokys.
Šiuo požiūriu pagalbą galėtų suteikti Jungtinės Amerikos Valstijos – juk mes 9-ąjį dešimtmetį padėjome afganams, lygiai taip pat, kaip 1920 m. prancūzai padėjo lenkams, rašoma straipsnyje. Tuo tikslu teks peržiūrėti mūsų karinio bendradarbiavimo strategiją, kuri skirta tam, kad Rytų Europoje būtų sukurtos miniatiūrinės mūsų pačių ginkluotųjų pajėgų kopijos. Mūsų pačių iš esmės jau išsipildžiusios viltys siejamos su šių valstybių pagalba vykdant JAV karinius įsipareigojimus Afganistane, Irake ir kitose vietose, teigia autorius. Tačiau šioms valstybėms reikia sukurti ne tik NATO ekspedicinių misijų vykdymo potencialą – joms būtina turėti teritorinės gynybos galimybes.
O tai reiškia, kad reikia disponuoti dideliais mobilizacijai parengtais rezervais, o taip pat pakankamai dideliu įvairių gynybos sistemų kiekiu, tarp jų mobiliaisiais raketiniais kompleksais „Stinger“ ir „Javelin“, galinčiais padaryti didelės žalos gremėzdiškiems Rusijos tankams ir šarvuočiams bei karinėms oro pajėgoms. Tai svarbiau, nei aprūpinimas tankais ir naikintuvais. Mums reikėtų pasiūlyti parduoti jiems šias palyginti nebrangias gynybos sistemas, o taip pat apmokyti jomis naudotis. Tačiau iš pradžių Rytų Europos šalys turėtų žengti pirmą žingsnį ir prisiimti kur kas rimtesnius įsipareigojimus stiprinti savo pačių gynybą, teigia autorius.
