Patys pirmieji mitingai, surengti po parlamento rinkimų Rusijoje (pirmiausia Triumfo aikštėje ir Čystyje Prudy bulvare Maskvoje), faktiškai buvo išvaikyti pagal baltarusišką scenarijų su daugybe suimtųjų (tarp jų ir nesisteminės opozicijos lyderiai, tokie kaip Mitrochinas, Navalnas, Limonovas ir Nemcovas). Buvo pritaikyta ir ne kartą naudota antimitingo, kuriame dalyvavo judėjimo „Naši“, „Jaunosios gvardijos“ ir „Jaunosios Rusijos“ aktyvistai su specialiomis spalvotomis skraistėmis, schema. Svarbiausias momentas yra tai, kaip rengiamas protesto akcijas nušviečia žiniasklaida. Tai štai, pirmieji mitingai oficialiojoje žiniasklaidoje iš viso nebuvo nušviečiami. O sankcionuotos protesto akcijos „Už sąžiningus rinkimus“, kuri įvyko Bolotnaja aikštėje 2011 m. gruodžio 10 d., organizavimas yra sumanių ir adekvačių valdžios veiksmų pavyzdys. Šis mitingas tapo svarbiausia visų federalinių kanalų naujienų laidų tema. Avangarde buvo NTV televizija, kuri parodė detaliausią reportažą ir faktiškai pozityviai įvertino tai, kas vyko. Be to, susidomėjimą renginiu pakaitino žiniasklaidos pranešimai, kad NTV vedėjas atsisakė vesti programą be siužeto iš Bolotnaja aikštės.
Kuo gi skiriasi Bolotnaja Maskvoje nuo Nepriklausomybės aikštės Minske? Pirmiausia būtina pažymėti, kad Rusijos politinis aparatas buvo pasiruošęs savam renginiui. Šalies valdžia jau turėjo mitingų išvaikymo ir pagrindinių nevyriausybinių organizacijų tinklapių atjungimo pirmomis dienomis po rinkimų patirtį. Akcija Bolotnaja aikštėje – kardinaliai naujas sprendimas, tai iš principo yra neįmanoma Baltarusijos sąlygomis. Rusija organizuodama šį renginį panaudojo „sukauptos demokratijos“ resursą: sankcionuotų mitingų rengimo patirtį, „demokratinę“ žiniasklaidą – NTV, REN TV, „Echo Moskvy“, liberalią V. Putino ir D. Medvedevo reakciją (abu, gindami rinkimų rezultatus, savo komentaruose taip pat stengėsi pabrėžti, kad remia tokias pilietines akcijas, kalbėjo apie jaunimo ir vidurinės klasės aktyvumą, jų susidomėjimą politiniu šalies gyvenimu). Pavyzdžiui, vyriausiasis „Echo Moskvy“ redaktorius Aleksejus Venediktovas, kuris yra rusiškos žurnalistikos simbolis ir kuriam leidžiama dalyvauti oficialiose Kremliaus spaudos konferencijose, V. Putino spaudos konferencijoje, įvykusioje po parlamentinės kampanijos, uždavė jam pagrindinius klausimus apie rinkimus. Rusijoje pakanka kanalų demokratiniam žaidimui. Tokių autoritetų kaip Borisas Akuninas ir Leonidas Parfionovas dalyvavimas akcijoje Bolotnaja aikštėje ją sureikšmino. Kita vertus, gerai reklamuojama Tinos Kandelaki politinių pažiūrų kaita atrodo kaip valdžios viešųjų ryšių žingsnis, paverčiantis visą veiksmą absurdu (kaip ir politinis Ksenijos Sobčiak aktyvumas).
Baltarusijoje, deja, nėra televizijos kanalų su liberaliu, demokratiniu įvaizdžiu, o visa valstybinė žiniasklaida kalba tą patį. Opozicijos elektoratas telkiasi aplink tam tikrus elektroninius resursus, kurie periodiškai yra užblokuojami. Tiek nomenklatūrinio elito, tiek valdžios toleruojamo žiniasklaidos elito gretose nėra liberalių figūrų. Nukrypimas nuo valdžios kurso veda arba prie pašalinimo iš išrinktųjų rato (pavyzdžiui, ONT vedėjas Sergejus Dorofejevas), arba prie oficialaus ar faktinio veiklos uždraudimo (kelios opozicinės žiniasklaidos priemonės ir politiškai angažuoti artistai, tokie kaip Liavonas Volskis ir Sergejus Michalokas). Tokia situacija užkerta kelią „demokratiniam žaidimui“, liberalizuojant tam tikrus socialinius segmentus ir mechanizmus. O Rusijoje, kaip rodo paskutinės kampanijos, tai pavyko. Valdžia tokiais savo žingsniais kaip kamerų įrengimas rinkimų vietose, politinė reforma, reguliarūs prezidento susitikimai su vadinamosios nesisteminės opozicijos atstovais ir jų dalyvavimas politinės reformos ruošimu užsiimančioje darbo grupėje pasistengė sumažinti tiek opozicijos, tiek demokratijos apologetų (JAV ir ES) spaudimą. V. Putino priešrinkiminė kampanija irgi buvo aktyvi (prisiminkime kad ir jo pasisakymą patriotiniame mitinge „Apginkime šalį“ Lužnikuose vasario 23 d. proga, televizijos tiltą su darbininkais iš Nižnij Tagilo ir porinkiminį mitingą Maniežo aikštėje).
O dėl išorinio poveikio faktoriaus, tai verta pažymėti, kad Rusija, skirtingai negu Baltarusija, neturi galimybės tokiems staigiems ir radikaliems veiksmams, kurių ėmėsi Baltarusijos valdžia mitinguojančiųjų atžvilgiu. Vakarai šiuo metu yra svarbus RF partneris. Todėl „teisingo elgesio“ modelis rinkimų kampanijos Rusijoje metu yra būtinas jos užsienio politikos elementas, žinoma, „išsaugant veidą“. Rusijos stojimas į PPO „demokratinės“ parlamentinės kampanijos fone – akivaizdus to patvirtinimas.
Oficialusis Minskas santykiuose su NVS šalimis, turinčiomis tokias pat politines sistemas, laikosi „abipusio pripažinimo politikos“, ir jam šiuo metu nereikia, kad Vakarai legitimizuotų jo rinkimų kampanijas. O štai rinkimai Rusijoje – įvykis, kuris yra pagrindinių tarptautinių veikėjų dėmesio centre. Todėl Baltarusija toliau palaiko savo kaip kieto prezidentinio režimo įvaizdį. Pavyzdžiui, buvusio kandidato į šalies prezidentus Andrejaus Sanikovo ir jo rinkimų štabo vadovo Dmitrijaus Bondarenkos išlaisvinimo Baltarusijos valdžia stengiasi nesieti su situacija, kuri susiklostė dėl ES ambasadorių atšaukimo. Tokią poziciją išsako pagrindinės baltarusiško valdančiojo elito figūros: pirmiausia valstybės vadovas (jis gana kietai pasisako paleistų opozicinių veikėjų ir tų, kurie remia sankcijas prieš Baltarusiją, atžvilgiu, bet žada „normalių žmonių“ amnestiją Nepriklausomybės dienos proga), taip pat žemesniųjų parlamento rūmų pirmininkas Vladimiras Andreičenka, URM vadovas Sergejus Martynovas ir Prezidento administracijos vadovas Vladimiras Makejus.
Kitaip tariant, Baltarusijos valdžia niekaip nesieja artėjančių parlamento rinkimų ir ES sankcijų prieš Minską su politinių kalinių išlaisvinimu ir pati grasina Europos Sąjungai (pavyzdžiui, pasienio kontrolės susilpninimu, o Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkė Lidija Jermošina pasiūlė neįtraukti į ESBO parlamento rinkimų Baltarusijoje stebėtojų misiją ES atstovų). Taigi Baltarusijos vadovybė dabartiniu metu laikosi kietos pozicijos santykiuose su Europa, tą didžiąja dalimi lemia integracijos su Rusija suintensyvėjimas ir tai, kad kaimynams pavyko rasti kompromisinius sprendimus svarbiausiose srityse (tarp jų ir energetinėje). Todėl Rusijos parama Minskui jo ginče su ES yra stipri: ją išreiškė tiek Rusijos vadovas, tiek užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Viena iš pagrindinių nesėkmingų bandymų transformuoti baltarusišką režimą priežasčių yra ekonominė visų visuomenės sluoksnių priklausomybė nuo socialinės ekonominės ir politinės šalies struktūros. 2011 m. akciją Bolotnaja aikštėje Maskvoje daug kas pristato kaip naujos politinės ir vidurinės klasės Rusijoje formavimosi (pirmiausia didžiuosiuose miestuose – Maskvoje ir Sankt Peterburge) įrodymą. Tuomet į gatvę išėjo „interneto karta“, kuri norėjo pasakyti, jog ją jau domina politika. Konkrečios politinės jėgos neremiantys megapolių žmonės su aukštu pragyvenimo lygiu – su jais daugiau negalima nesiskaityti, jų negalima tiesiog susodinti į „autozakus“ ir nuvežti į kameras.
Šiuolaikinėje Baltarusijoje, pirmiausia Minske, irgi yra gimstančios vidurinės klasės požymių. Tačiau jos dydis ir gyvenimo būdas gerokai skiriasi nuo maskvietiško. Baltarusijos vidurinė klasė beveik visiškai priklauso nuo ekonominės situacijos šalyje, o jos pagrindinis tikslas yra turimo gyvenimo (pajamų) lygio išsaugojimas, o ne politika. Rusijos situacija rodo, kad ekonomiškai stipri ir net „persivalgiusi“ vidurinė klasė gali daryti įtaką įvykiams šalyje, jos vadovybei. Juk tie, kas išėjo į aikštę gruodžio 19 d. išreikšti paramos opozicijos kandidatams, rizikavo savo darbu ar mokslu universitete. Tai buvo įvairių visuomenės sluoksnių, kurie nėra politiškai ir ekonomiškai vieningi, protestas „prieš esamą valdžią“.
Viena iš priežasčių, kodėl baltarusiškam socialiniam protesto judėjimui trūksta vienybės, yra ta, kad Baltarusijoje nėra veiksmingos partinės parlamentinės sistemos (turbūt svarbiausio demokratijos atributo). Respublikoje nėra net valdžios partijos, kurios vardu būtų vykdoma valstybės politika. Valdžia – tai išimtinai nomenklatūrinis elitas, kuris neturi partinės priklausomybės, o opozicija yra nevieninga ir taip ir nesurado savo rinkėjo. Todėl 2012 m. parlamentinė kampanija Baltarusijoje vargu ar kuo nors skirsis nuo to, kas buvo anksčiau. Juk pagrindiniu politinės sistemos transformacijos veiksniu turi tapti partinės parlamentinės politikos lygis: kol Baltarusijoje nebus partinės konkurencijos, tol joje nebus ir permainų.
Vadim Koševoj
