Pasak leidinio, Saudo Arabijoje gimęs Sameras Salechas Suveilimas, dažniausiai vadintas tiesiog „Chatab“, buvo itin atsargus, nuolat slapstėsi kalnuose, kur jį supo nedidelė asmens sargybinių grupė, nuolat keisdavo savo buvimo vietą ir niekada nesinaudojo palydoviniu ar mobiliuoju ryšiu. Santykius su išoriniu pasauliu, įskaitant ir nurodymus duodančius arabų šalių kuratorius, jis palaikė laiškų, kuriuos perduodavo kurjerių grandinė pagalba, ir naudojosi slaptavietėmis, kol kuris nors iš jo parankinių neperduodavo laiško vadeivai.
Susekti visą kurjerių grandinę Rusijos spec. tarnybos nepajėgė. Tuomet rusai paskelbė sumokėsiantys dosnią išmoką už informaciją, kuri padėtų surasti Chatabą. Atsiliepė vienas iš kurjerių, kuris buvo vienas iš tiekimo grandinės narių ir retkarčiais gaudavo laiškus, skirtus čečėnų karo vadui.
2002-ųjų kovą šis kurjeris pranešė, kad iš Saudo Arabijos atėjo laiškas Chatabui. Tuomet iš Maskvos privačiu reisu buvo atskraidintas nuodų specialistas, kuris „užminavo“ laišką nervus paralyžiuojančiomis medžiagomis. Tuo pat metu jis pasistengė padaryti taip, kad atrodytų jog laiško gavėjas apsinuodijo kažkuo kitu, o nuodų veikimas prasidėtų tik po dviejų ar trijų parų. Atsargiai elgiamasi buvo dar ir todėl, kad nenorėta „pakišti“ kurjerio.
Apie tai, kas dėjosi toliau, spec. tarnybos sužinojo jau vėliau, kuomet buvo sulaikytas vienas iš asmeninių Chatabo sargybinių. Jis papasakojo, kad Chatabas atidarė jam skirtą laišką, perskaitė žinutę ir iškart sudegino ją lauže (kituose šaltiniuose – krosnyje, - red. past.). Išoriškai Chatabas atrodo sveikas tie tą dieną, tiek ir artimiausią parą.
Maža to, smogikai kalnuose surado ankstyvųjų grybų, kuriuos išsikepė ir suvalgė. O jau kitą rytą Chatabui pasidarė bloga, o jo savijauta blogėjo itin sparčiai. Netrukus iš burnos jam pasipylė putos ir jis mirė.
Jo asmens sargybiniai nusprendė, kad Chatabui pasitaikė koks nuodingas grybas, ir kaltino vienas kitą dėl įvykio. Apie tai, kad Chatabas buvo nunuodytas, jo pasekėjai suprato tik praėjus dar kelioms dienoms, kuomet tie patys simptomai pasireiškė iš pradžių pas jo sargybinius, gavusius laišką, o vėliau ir pas kurjerius. Skelbiama, kad mirė dar penki žmonės, įskaitant ir spec. tarnybų informatorių.
Nuodai, kuriais buvo įdarytas vokas, prasisunkė pro voką ir pateko į kurjerių organizmą. Koncentracija buvo mažesnė už tą, kurią gavo Chatabas, tačiau jos užteko numirti siaubinga mirtimi, rašoma straipsnyje.
2002-ųjų gegužę buvo skelbiama, kad Čečėnijoje sušaudytas Dagestano gyventojas Ibrahimas Alauri, kuris tariamai apnuodijo laišką, adresuotą Chatabui.
2010-aisiais „Rosbalt“ šaltinis spec. tarnybose pasakojo, kad nuo 2009-ųjų pabaigos čečėnų smogikus ir jų lyderius nuodyti tapo itin populiariu: per vietinius gyventojus spec. tarnybos organizavo apnuodytus produktus kalnuose pasislėpusiems čečėnų separatistams. Toks metodas leisdavo rusams išvengti karių žūčių ir neutralizuoti priešininką.
Chatabas buvo vienas iš labiausiai autoritetingų karo lauko vadų, dalyvavęs faktiškai visuose karo veiksmuose prieš Rusijos kariuomenę Čečėnijoje nuo pat 1996-ųjų. Labiausiai pasižymėjo Rusijos kariuomenės vilkstinės sunaikinimu netoli Jaryš-Mardy 1996-ųjų balandį: tuomet žuvo 53, buvo sužeista 52 rusų kariai.
Paties Chatabo dalinys, kuriame galėjo būti iki 1,5 tūkst. smogikų, sudarytas iš arabų šalių samdinių, išsiskyrė savo gebėjimais kovoti ir itin griežta disciplina. Pats Chatabas išsiskyrė savo žiaurumu į karo nelaisvę patekusiems rusams, įskaitant ir sužeistuosius.
Net ir pačioje Rusijoje toli gražu nevienareikšmiškai vertinami abu karai Čečėnijoje, kurių metu galvas paguldė tūkstančiai jaunų rusų, buvo išnaikintos ištisos čečėnų gyvenvietės, o pats regionas iki šiol, siekiant išvengti galimų neramumų, yra gausiai dotuojamas iš šalies biudžeto.
