„Kommersant“ žurnalistui Andrejui Kolesnikovui įspūdžiai, kuriuos patyrė stebėdamas patekimo į Lietuvos ambasadą Rusijoje procesą, paliko tokį stiprų įspūdį, kad jis nusprendė jais pasidalyti su savo skaitytojais.
„Jūs tikriausiai nesate buvę Lietuvos ambasadoje Rusijoje, – pradeda pasakojimą žurnalistas. – Tačiau aš galiu papasakoti. Tiksliau, negaliu nepasakoti. Visų pirma, ten, be abejonės, yra saviveikliniai sąrašai tų, kurie gali patekti į vidų. Ambasada atsidaro 9.30. Tuo metu sąrašuose (jų gali būti ne vienas, sąrašai sudaryti skirtingų žmonių ir susijungti jiems nelemta) užregistruota 120 žmonių. Iš tiesų tai žmonės iš to sąrašo jau kelios valandos sėdi mašinose netoli pastato arba bando atrasti save artimiausiose kavinėse (o artimiausios yra visai ne arti, o naktimis, kaip ir priklauso, nedirba).“
„Kommersant“ pasakoja, kad kai kurie žmonės lauke spaudžiant -15 °C šaltukui pralaukia ne vieną valandą, kad galėtų anksčiau būti priimti. O pirmieji „užsiimti eilę“ ateina net antrą valandą nakties. Sąrašus, kas pateks į ambasadą, susidaro patys žmonės, stovintys eilėje. Tuo metu, kai budintys prie įėjimo jau visiškai sustyra šaltyje, būtinai atsiras naujai atėjęs žmogus, teigiantis, kad jau buvo atėjęs penktadienį ir jokių sąrašų tuomet nebuvo. „O šiandien jau yra“, – pasitiks jį atsakymas.
Šalia vartų sustatytos draudėjų mašinos, kuriose galima gauti, vykstant į Šengeno erdvę būtiną, medicininį draudimą, rašo A. Kolesnikovas. Ranka pildytų draudimo blankų, Lietuvos ambasada, skirtingai nei Prancūzijos, nepriima. Vietoje rasta išeitis: blankai pildomi antikvarinėmis spausdinimo mašinėlėmis, tose pačiose draudėjų mašinose, tarp kartoniniais lakštais iškloto salono – kad „klientai“ neišpurvintų mašinos vidaus.
Pasak žurnalisto, tikrasis pragaras prasideda, kai atsidaro įstaigos durys. Tuo metu jau aiškėja, kad daugelis žmonių užsirašo į sąrašus ne po vieną, o kaip „plius vienas“ arba dar geriau – „plius trys“, vedini gerų norų, kad draugai ir giminės nešaltų eilėje. Dabar jie visi kartu rikiuojasi eilutėje. „Tuo metu prasideda net niūriausiais laikais eilėse prie alaus nematytos grumtynės bandant patekti į vidų“, – su ironija pasakoja žurnalistas.
„Stebint šią sceną, man kyla tik vienas klausimas: ar vertėjo Lietuvai stoti į Europos Sąjungą, jeigu pasiliko Sovietų?“, – retorišku klausimu pasakojimą baigia A. Kolesnikovas.
