Gruodį „Rusijos tarptautinių reikalų taryba“ – didžiausia Rusijoje „nevalstybinė“ visuomeninė organizacija, kurios steigėjai yra Užsienio reikalų ministerija, Mokslo ir švietimo ministerija, Mokslo akademija, – paviešino dokumentą, pavadintą „Darbinis sąsiuvinis: „Rusija ir Baltijos šalys: saugumo scenarijus politinės įtampos sąlygomis“.
Trys rusų ekspertų prognozės
Šiame 30 puslapių dokumente yra aptariami trys galimo konflikto su Estija scenarijai. Pasak darbo autorių, „regionas evoliucionuoja į hibridinio konflikto modelį“, ir, nors ir potencialiai, tačiau „artinasi prie karinio susipriešinimo“.
Pirmasis įvardintas galimų įvykių scenarijus – „Bresto taika“ – nei karas, nei taika. Artimiausius penkerius-septynerius metus laukia informacinis susipriešinimas ir rietenos.
Antrasis – „Teismo dienos karas“. Karas, kurį rusų ekspertai įvardija kaip lokalų.
Ir trečiasis variantas – „Helsinkis-3“ – ilgalaikės derybos, tačiau su viltimi į progresą santykiuose.
Karo tikimybė yra įvertinama vos 5 proc. beje, sėkmingų derybų ir santykių galimybės vertinamos taip pat 5 proc. Greičiausiai, anot Rusijos ekspertų, vyrautų užsitęsęs susipriešinimas, kuris anksčiau ar vėliau baigtųsi „Teismo dienos karu“, arba „Helsinkis-3“ variantu.
Remiamasi „penktosios taurelės taisykle“
Pagrindinis šio „sąsiuvinio“ autorius – Peterburgo universiteto tarptautinių santykių fakulteto Europos tyrimų katedros profesorius, ekonomikos mokslų daktaras Nikolajus Meževičas rusams pasakoja, kad „sąmoningai ir specialiai didelio karo niekas nenori“.
„Ir man, ir mano kolegoms teko nemažai bendrauti su politikais, su ekonomistais, su Estijos, Latvijos ir Lietuvos ekspertais. Po penktos taurelės visi pripažįsta, kad kažkokio pagrįsto, priimtino karinio konflikto sprendimo Baltijos šalims nėra,“ – „įspūdingus“, civilizuotame pasaulyje sunkiai suvokiamus argumentus pažėrė mokslų daktaras, kuris remiasi tuo, ką jam „po penktos taurelės“ prišnekėjo jo sėbrai.
Anot paviešintos propagandinės ataskaitos, „neaišku, kas laimėtų (karo atveju), tačiau Baltijos šalių neliktų bet kokiu atveju“. „Mūsų kaimynai tai supranta, ir jiems to nereikia,“ – neminėdamas jokių konkrečių pavardžių, kurios galėtų pagrįsti šias fantazijas cituojamas „mokslininkas“.
Tuo pačiu Rusijos ekspertai pažymi, jog karinis konfliktas labiausiai būtų tikėtinas dėl atsitiktinių faktorių.
Profesorius N. Meževičas pateikė dar vieną vaizdingą pavyzdį: „pavyzdžiui, Rusijos pasienio postas yra įsikūręs viduryje Narvos upės. Akmenį iki Estijos galima numesti. Kas garantuos, kad kokios nors šventės metu girtas estų savanoris neiššaus į Rusijos pasienio posto pusę?
Kodėl girtas turėtų būti ne rusas, profesorius neaiškina. Taip pat, pateikdamas pavyzdį, nenori prisiminti, kad NATO šalis Turkija numušė karinį rusų lėktuvą, kurio vieną iš pilotų vėliau sušaudė Sirijos teritorijoje įsikūrę ir turkų palaikomi smogikai, tačiau karinis konfliktas nekilo ir oficialių valstybių atstovų kalbų apie tai nebuvo.
Iliuzijos dėl Donaldo Trumpo ir „Estija – Sankt Peterburgo priemiestis“
Rusijos ekspertas taip pat pakartojo dar praėjusių metų vasarą respublikono, Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos atstovo, Newto Gingricho mintį apie „Estiją, kaip Sankt Peterburgo priemiestį“.
Priminsime, kad televizijai CBS kalbėjęs respublikonas paaiškino, kad „jis suabejotų ar pradėti branduolinį karą dėl vietos, kuri yra įsikūrusi Sankt Peterburgo priemiestyje“. Tuomet Baltijos ir kitų NATO šalių žiniasklaidoje kilo triukšmas dėl to, ar JAV yra pasirengusi vykdyti savo įsipareigojimus Rusijos agresijos atveju. N. Gingrichas savo interviu kalbėjo apie hibridinio Rusijos išpuolio galimybę pagal Ukrainos scenarijų ir JAV galimybes jį atremti.
Po šių pasisakymų, tiek NATO, tiek ir JAV aukščiausias pareigas užimantys kariuomenės atstovai ir politikai užtikrino, kad šalis laikysis savo įsipareigojimų.
Nepaisant to, N. Meževicas išsakė abejones dėl NATO. „Aš neatmesčiau, kad NATO gali likti nuošalėje, jeigu konfliktas būtų išprovokuotas Estijos reguliariųjų ar savanorių pajėgų“. Šiuo argumentu jis nieko naujo Rusijos istorijoje nesugalvotų, tiek Lietuvos okupacija, tiek ir Ukrainos užpuolimo pretekstais buvo prastai surežisuoti tariami rusų karių ar rusakalbių užpuolimai. Kai kuriais atvejais suaktyvinti veiksmus Ukrainoje užtekdavo ir aktyvesnės propagandinės veiklos.
Beje, praėjusiais metais fiasko baigėsi su Rusijos slaptųjų tarnybų darbu siejamų išpuolių Juodkalnijoje bei Serbijoje bandymai: vienu atveju pats Juodkalnijos premjeras Milo Džukanovičius prabilo apie prorusiškų smogikų organizuotą pasikėsinimą į jo gyvybę, antruoju – „Kommersant“ šaltinių teigimu kilęs konfliktas tarp Rusijos ir Serbijos, dėl pirmosios galimo bandymo pašalinti proeuropietišką premjerą Aleksandrą Vučiną. Tuomet buvo pranešama apie Rusijos spec. tarnybų bandymus „svetimomis rankomis“ įžiebti dar vieną karinį konfliktą Europoje.
Žinant šias aplinkybes, o taip pat ir įžūlų Rusijos spec. tarnybų veikimo būdą (užtenka prisiminti pagrobtą estų saugumo (KAPO) pareigūną Estoną Kohverą ar iš Ukrainos teritorijos panašiu būdu pagrobtą ir į Rusiją nuvežtą Ukrainos lakūnę Nadiją Savčenko), profesoriaus svarstymai apie galimas „estų provokacijas“ yra geras perspėjimas, kad reikia būti pasiruošusiems galimoms Kremliaus provokacijoms.
