Išaugus dėmesiui energetiniam Arkties regiono potencialui suaktyvėjo ir Rusijos karinės oro bei jūrų pajėgos. Apskritai nagrinėjant karinį aktyvumą regione būtina suprasti, kad naujai besiveriantiems plotams reikia apsaugos ir atitinkamo pasiruošimo.
Saugumo klausimas Rusijos Arktyje
Suaktyvėjusios karinės pratybos ir išaugęs dėmesys fizinei Arkties apsaugai yra būdingas ir kitoms Arkties penketuko valstybėms, tačiau Rusija ypač pabrėžia savo galią ir interesus. 2007 m. į Arkties dugną po Šiaurės ašigaliu (ginčytinoje teritorijoje) įsmeigta Rusijos vėliavėlė, atnaujinti strateginių bombonešių skrydžiai, suaktyvėję karinio laivyno manevrai Arkties vandenyse, agresyvi retorika nebijant pareikšti apie galimą karinį savo interesų gynimą ir panašūs išsišokimai priminė pasauliui, kad Rusija tebėra svarbiausias regiono plėtros veiksnys. Kita vertus, toks Rusijos elgesys atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį į saugumo dimensiją Arktyje, o tai vargu ar yra naudinga Rusijai.
Apskritai reikia pažymėti, kad Šiaurė ir po šaltojo karo išlaikė labai didelę reikšmę strateginiame Rusijos mąstyme (skirtingai negu JAV ir Europos). Apie tai byloja karinio Šiaurės laivyno (pagrindinė bazė – Barenco jūroje) vaidmuo Rusijos branduolinėje strategijoje (branduolinis atgrasymas yra svarbiausias Rusijos saugumo politikos elementas) ir labai svarbi karinė infrastruktūra Kolos pusiasalyje.
Apibendrinant galima pasakyti, kad gynybinio bastiono koncepcija Barenco jūroje tebegyvuoja. Jeigu teisinis regiono pasidalijimo būdas neduotų rezultatų (nebus sutarta dėl teisinio režimo – JT Jūrų teisės konvencijos nuostatų taikymo, kontinentinio šelfo pasidalijimo ar pan.), karinių pajėgumų reikšmė regione labai padidės. Rusija, be abejonės, tai puikiai supranta.
Ramybė regione yra labai naudinga Rusijai. Pati Arktis, be abejonės, yra naudinga tiek, kiek iš jos galima gauti ekonominių dividendų. Komercinis argumentas neabejotinai sieja visas Arkties valstybes, o ekonominis regiono variklis yra stabilumas ir patikimumas. Kariniai Rusijos viražai jau sukėlė atitinkamas reakcijas, pirmiausia NATO susidomėjimą saugumu regione.
Ne paslaptis, kad Rusijos strateginiam mąstymui labai būdinga real politik dimensija, o savo saugumą ši valstybė dažnai įsivaizduoja kaip nulinės sumos žaidimą. NATO pajėgų aktyvumas regione Rusijos būtų vienareikšmiškai įvertintas kaip grėsmė jos saugumui. Pats Dmitrijus Medvedevas pabrėžia, kad Arktyje galima išsiversti be NATO, o regionas turi būti taikaus bendradarbiavimo zona. Apskritai Rusija labai dažnai akcentuoja daugiašalio bendradarbiavimo svarbą ir būtinumą laikytis tarptautinės teisės, o ir veikia ji pagal tarptautinę teisę, nepažeisdama jokių sutarčių.
Saugumui svarbi ne vien karinė dimensija, o ir tokios sritys kaip gamtosauga, nelaimių likvidavimo, paieškos ir gelbėjimo tarnybos, sienų apsauga, informacinė erdvė ir pan. Visa tai yra būtina norint įsavinti Arkties regioną. Rusija, bent jau kol kas, deklaruoja pasiryžimą bendradarbiauti su kitomis valstybėmis gerinant ir ruošiant regiono infrastruktūrą. Kaip bus ateityje, sunku pasakyti, tačiau tokie laimėjimai kaip Rusijos ir Norvegijos sutartis teikia vilčių.
Kita vertus, regiono likimą apsunkina tai, kad dėl įtakos jame varžosi (ar bent potencialiai varžysis) klasikinės varžovės – JAV ir Rusija. „Įkrovimo iš naujo“ kontekste kol kas didesnių nesutarimų išvengta. Tačiau jei NATO įsitrauktų (tai padidintų JAV, kaip pagrindinio saugumo garanto, svorį Arktyje), dvišaliai santykiai greičiausiai gerokai pašlytų. Bendradarbiavimas Arktyje, tikėtina, didele dalimi priklausys nuo dvišalių JAV ir Rusijos santykių.
Du vektoriai Rusijos Arkties strategijoje
Siekiant apibendrinti Rusijos poziciją, pradžioje reikia paminėti, kad susidaro įspūdis, jog Rusija, bent jau kol kas, yra veržliausia Arkties valstybė. Ji puikiai supranta, kad neramumai regione ekonomine prasme yra katastrofa (stoja investicijos, sutrinka laivyba, energijos šaltinių gavyba). Arkties regiono sąlygos yra tokios sudėtingos, kad prireiks daugybės laiko, kol bus sukurta reikalinga infrastruktūra, užtikrintas efektyvus ir saugus energetinių išteklių eksploatavimas. Tam būtinos investicijos, ir čia kyla klausimas: kaip plačiai Rusija ketina atverti duris užsienio investuotojams, ar ji pasirengusi gerinti investicinį klimatą, kovoti su korupcija ir didinti tarptautinį patikimumą?
Į šiuos klausimus atsakys laikas ir nors BP įsileidimas bei „Rosneft“ ir „Gazprom“ aktyvumas ieškant investuotojų rodo siekį įsileisti tarptautines kompanijas į Rusijos Arkties sektorių, sisteminės pertvarkos Rusijoje nebuvimas verčia abejoti, kad ateityje laukia esminiai pokyčiai. Bene tiksliausia, ką galima pasakyti šiuo metu, – kad Arktis yra didelių sąnaudų regionas. Jai „įvaldyti“ būtini ne tik užsienio partneriai, bet ir aukštos pasaulinės energijos šaltinių kainos, kad garantuotų milžiniškų investicijų atsipirkimą.
Kol kas atrodo, kad tai, ką Rusija daro Arktyje, yra dviejų vektorių strategija, kuri, tikimasi, valstybę atves prie win-win tipo situacijos. „Minkštosiomis“ priemonėmis yra bandoma išspręsti visus probleminius klausimus – įtvirtinti besiklostantį JT Jūrų teisės konvencijos nustatytą teisinį režimą, moksliškai pagrįsti pretenzijas į kontinentinį šelfą (galimos bendros paraiškos su Kanada ir/ar Danija), ieškoti strateginių partnerių (potencialiai Norvegija), įtikinti, kad NATO regione nereikalinga (Arktis – teritorija dialogui), stengtis pritraukti investicijų ir pan. Teisinis ir taikus būdas yra lengviausias kelias siekti savo interesų ir bent jau tol, kol Rusija nieko nepraranda, šios bendradarbiavimo ir dialogo skatinimo (tiesa, apeinant karinio saugumo klausimus) strategijos greičiausiai ir bus laikomasi.
Vis dėlto egzistuoja ir „kietasis“ vektorius, kuris neabejotinai pasireikš, jeigu „minkštosios“ priemonės nepadės apsaugoti savo interesų ir situacija nesusiklostys palankiai. Tokiu atveju karinio arsenalo buvimas regione ir užimtos pozicijos taps labai stipriu argumentu siekiant įtvirtinti savo pretenzijas.
Jamestowno fondo analitikas dr. Pavelas K. Baevas yra ne kartą pažymėjęs, kad Arkties regionas atlieka svarbų vaidmenį propagandiniame visuomenės mobilizavimo ir Rusijos misijos bei jos priešų išryškinimo žaidime. Rusijos kaip valstybės, turinčios tam tikrų privilegijų sprendžiant Arkties likimą, vaizdinys yra įleidęs šaknis į nacionalinį rusų identitetą. Taigi, prie ekonominių motyvų (potencialios pajamos iš Arkties) pridėjus ideologinį užtaisą labai sunku įsivaizduoti, kad Rusija nepalankaus jai institucinio scenarijaus atveju išsižadėtų savo pretenzijų.
Ilgojo laikotarpio perspektyva: pamatiniai geopolitiniai pokyčiai?
Tai, kad Arktis atliko svarbų vaidmenį XX amžiaus strateginiame mąstyme, nekelia abejonių. Vis dėlto šis vaidmuo buvo menkai aprašytas ir retai kada minimas, tačiau dėl to ne mažiau svarbus. Klasikinėje priešpriešoje „Rytai – Vakarai“, Arktis buvo ir tebėra savotiška šiaurinė siena, skirta atitverti ir sulaikyti didžiausią pasaulyje žemyninę jėgą.
Tačiau XXI a. įneša naują toną: padidėjęs Arkties prieinamumas, energetiniai resursai, nauji žvejybos plotai ir vandens keliai ilguoju laikotarpiu gali pakeisti ir geopolitinį Rusijos statusą (įvesti aiškų Rusijos kaip jūrinės valstybės vektorių). Jeigu ir toliau tęstųsi Arkties ledynų tirpimas, Rusijai pavyktų išsilaisvinti iš geografinės apsupties rato – Arktis riboja Rusijos bendravimą ir komercinius ryšius su likusiu pasauliu (plačiau šia tema žr. Caitlyn L. Antrim, „The Next Geographical Pivot. The Russian Arctic in the Twenty – first Century“, 2010.).
Tokie galimi poslinkiai ne tik iš esmės pakeistų Rusijos strateginį mąstymą, bet ir koreguotų kitų valstybių strategijas. Jau dabar Arkties regione vykstantys pokyčiai, kartu su „Rusijos faktoriumi“, lėmė tai, kad egzistuoja bendros Šiaurės šalių saugumo erdvės siekiai, NATO vaidmens Arktyje svarstymas ir pan. Neabejotina ir tai, kad rimti geografiniai pokyčiai ilguoju laikotarpiu gerokai pakeistų ir tokias koncepcijas kaip strateginis sulaikymas (jo aktualumas dar jokiu būdu negali būti sumenkintas, ypač žvelgiant į ateitį). Apskritai laisva nuo ledo Arktis, kad ir tik vasarą, iš esmės pakoreguotų gynybinius prioritetus, ypač atsižvelgiant į galimą regioninę JAV ir Rusijos interesų kaktomušą.
Kita vertus, tik laikas parodys, ar tokie spėjimai turi realų pamatą, tačiau sudėtinga politinių, ekonominių, strateginių ir geografinių veiksnių konjunktūra paverčia Arktį vienu įdomiausių regionų, ir jo svoris tarptautinių santykių darbotvarkėse tik didės.
Rusijos prioritetai ir politika Arkties regione (I)
Rimvydas Ragauskas
