Mintys įkurti „dujų OPEC“ buvo pradėtos viešai reikšti jau prieš keletą metų. Dar 2002-aisiais buvęs Rusijos prezidentas, o dabar ministras pirmininkas Vladimiras Putinas siūlė sukurti „Eurazijos dujų sąjungą“, bet šie jo žodžiai didesnio atgarsio nesulaukė. Vienintelis Iranas atsiliepė, tačiau derybos buvo labai pasyvios. O jau 2006 metais po pasaulį pasklido „The Financial Times“ ; paviešinta informacija. Buvo teigiama: NATO patarėjai įspėjo Aljansą, kad Rusija gali sukurti į Naftą eksportuojančių šalių organizaciją (OPEC) panašų dujų kartelį. Nors 2007 metų balandžio mėnesį Katare susirinkę svarbiausi pasaulio gamtinių dujų eksportuotojai nutarė „dujų OPEC“ nesteigti, jau 2008 metų lapkričio mėnesį Rusijos valstybinė dujų kompanija „Gazprom“, Kataro „Qatar Liquefied Gas Company Limited“ ir Irano „National Iranian Oil Company“ susitarė bendradarbiauti ir nutarė įsteigti gamtinių dujų gavybos bei perdirbimo įmonę. Pasaulyje šis susitarimas pramintas „didžiuoju dujų trejetu“. Verta paminėti ir tai, kad šalys, sudarančios „didįjį dujų trejetą”, valdo didžiausius pasaulyje gamtinių dujų išteklius. Pirmoji vieta pagal dujų atsargas atitenka Rusijai (25,2 proc.), antroji – Iranui (15,7 proc.), trečioji – Katarui (14,4 proc.). Šios trys valstybės turi daugiau kaip pusę pasaulio gamtinių dujų išteklių – 55,3 procento. Taip pat šios trys šalys pasauliui tiekia net 60 proc. reikiamų gamtinių dujų.
Pirmieji planai kurti „didįjį dujų trejetą“ atrodė taip: bus keturi dalininkai – Rusija, Iranas ir Kataras (po 30 proc.) bei dar viena firma (10 proc.), kuri paaiškės ateityje; jos tikslas – padėti parduoti dujas. Toks ketvertukas valdytų visus gamtinių dujų eksporto svertus – nuo gavybos Irane, perdirbimo Katare iki pardavimo vartotojams. Be to, bendra „dujų trejeto“ įmonė yra numačiusi tiesti dujotiekį, nusidrieksiantį nuo dujų gavybos vietų pietinėje Irano dalyje iki perdirbimo įmonės Katare. Šis susitarimo tikslas atrodo kiek utopiškas, bent jau dabar, nes Irano energetinė infrastruktūra yra tokia chaotiška, kad ši šalis priversta dalį dujų importuoti iš Turkmėnijos.
Pasirašant „didžiojo dujų trejeto“ sutartį „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris teigė: „mūsų tikslas nėra sukurti „dujų OPEC“, mes tik priėmėme bendrą trišalį sprendimą, kuris turėtų būti naudingas visoms pusėms. „Didysis dujų trejetas“ – tai įrankis, padėsiantis įgyvendinti bendrus sumanymus.“ A. Milerio kolega, Irano naftos pramonės ministras Gholamhossein Nozari kalbėjo kur kas atviriau ir išsamiau. Jis tiesiai išklojo, kad Irano, Rusijos ir Kataro bendradarbiavimas – tai pirmasis rimtas žingsnis link „dujų OPEC“. Žodžio „OPEC“ jis nevengė ir pakartojo, kad svarbiausias trišalės sąjungos tikslas – sukurti kartelį, panašų į Naftą eksportuojančių šalių organizaciją. Po tokių kolegos žodžių A. Mileriui nebeliko laisvės manevrams. Anksčiau „Gazprom“ tvirtino, kad „dujų OPEC“ nėra įmanomas, tačiau po Irano ministro žodžių „Gazprom“ vadovas jau prasitarė, jog Rusijai priklausantis „Gazprom“ nevengs aktyviai kontaktuoti su „didžiojo dujų trejeto“ šalimis.
Praėjus porai mėnesių po Rusijos, Irano ir Kataro sutarties sudarymo įvyko naujas šių šalių atstovų susitikimas. 2008 metų gruodžio pabaigoje Maskvoje įvyko dujas eksportuojančių šalių forumas, jame pasigirdo drąsių kalbų. Rusijos premjeras V. Putinas teigė: „pigių gamtinių dujų ir suskystinų dujų era artėja į pabaigą“. Šį savo teiginį V. Putinas grindė tuo, kad dujų gavybos ir tiekimo infrastruktūrai plėtoti reikia milžiniškų investicijų. V. Putinas, kaip visada, nedaugžodžiavo: „dujų prekyba virto didžiuliu verslu, dujų paklausa pastaraisiais metais smarkiai išaugo, tad reikia investuoti į naujus dujų suskystinimo įrenginius, naujus tiekimo terminalus. Naudojami dujų telkiniai išseko, o būsimų telkinių infrastruktūra nėra išplėtota. Taigi išlaidos gamtinių dujų žvalgybai, gavybai ir transportavimui pakels esamas dujų kainas.“
Už šių V. Putino žodžių gali slypėti daugiau tiesos, nei atrodo. Nors Rusija niekados tiesiai šviesiai nėra pasakiusi, kad jai reikia „dujų OPEC“, nauda šiai šaliai iš „dujų OPEC“ būtų akivaizdi. Įkūrus „dujų OPEC” Rusija laimėtų ekonomiškai, nes galėtų kontroliuoti dujų gavybos lygį ir pasaulines kainas. Politikos apžvalgininkai taip pat teigia, kad taip Rusija sustiprintų savo pozicijas Kinijoje, nes šiai kylančiai valstybei net ir krizės laikotarpiu, kai energetinių resursų paklausa sumažėjusi, savų išgaunamų gamtinių dujų neužtenka.
„Dujų OPEC“ įkūrimas paveiktų ir Senąjį žemyną. Rusijos Federacija, valdant ir V. Putinui, ir dabartiniam prezidentui Dmitrijui Medvedevui, vamzdynus laiko viena reikšmingiausių savo ekonominės ir politinės strategijos įgyvendinimo priemonių. Kremlius, remdamasis naftotiekiais ir dujotiekiais, siekia išlaikyti savo įtaką kaimyninėse valstybėse – buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose. Energetinė politika taip pat yra labai svarbus Rusijos koziris tarptautinės politikos arenoje. Ši arena – tai ne viena ar kelios valstybės, o ištisi regionai ir žemynai. Taigi „dujų OPEC“ negali nevilioti Rusijos vyriausybės. Dar vienas akivaizdus Rusijos pranašumas yra tai, kad beveik visos numanomos „dujų OPEC“ narės palaiko glaudžius santykius su Kremliumi. Kazachstanas ir Turkmėnistanas, Egiptas ir Venesuela – tai Rusijos partneriai. Rusijai pakvietus prisijungti prie kartelio, vargu ar šios šalys atsisakytų ir atsuktų nugarą Kremliui.
O kokie yra didžiausi sunkumai norint Rusijai įkurti „dujų OPEC“? Visų pirma šalys, sukūrusios dujų kartelį, turės sukurti ir pasaulinę dujų rinką, tokią, kokia dabar yra pasaulinė naftos rinka. Ilgalaikių sutarčių įsipareigojimai taip pat ribotų Rusijos veiksmus. Anksčiau ilgalaikės, pelningai atrodančios sutartys 30-čiai metų į priekį atrodė įspūdingai, o dabar tokie suvaržymai Rusiją verčia griebtis už galvos... Taip pat šiuo metu gerėjantys Rusijos ir JAV santykiai, įkūrus „dujų OPEC“, tikrai suprastėtų. O Rusija to, tikėtina, nenorėtų...
Tad ar realu artimiausiu laiku tikėtis „dujų OPEC“? Vienareikšmiškai atsakyti negalima. Ekonominei krizei įsiliepsnojus, energetinių išteklių paklausa smarkiai sumažėjo. Pajamos iš parduodamų resursų akivaizdžiai nukrito, o kad kartelis veiktų sėkmingai, reikia didelių investicijų. Juk gamtines dujas eksportuoti daug sunkiau nei naftą. Norint monopolistiniais pagrindais daryti įtaką pasaulio dujų sektoriui, reikia išplėtotos vamzdynų sistemos. Rusija turi galingą dujų eksporto liniją, tačiau pagrindiniai Rusijos partneriai Iranas ir Kataras panašia sistema pasigirti negali. Taigi nestabilumo laikotarpiu milžiniškos investicijos į tokį projektą yra abejotinos...
Vaidotas Šernius
