Koordinacinės opozicijos tarybos idėja yra dar vienas bandymas suvienyti labai skirtingas ir nevienareikšmes Rusijos nesisteminės opozicijos (politinių jėgų, kurios nepatenka į oficialų politinį lauką) jėgas. Yra manančių, kad ši misija tiesiog neįmanoma, nes nesisteminės opozicijos jėgų spektras yra pernelyg plataus masto – nuo kairiųjų (ir ultrakairiųjų) iki dešiniųjų.
Nurodoma, kad KOT sukūrimo idėja gimė protesto mitingų „Už sąžiningus rinkimus“ organizaciniame komitete. Galima priminti, kad protesto nuotaikų banga Rusijoje kilo praėjusių metų pabaigoje po rinkimų į parlamentą. Mitingai, kurie dabar vyksta reguliariai (bet ne taip intensyviai kaip pirmajame etape), parodė, kad kritiškai nusiteikusių esamos valdžios atžvilgiu žmonių procentas išaugo (tačiau, ko gero, tai dar nėra kritinė masė, kuri galėtų realiai išgąsdinti dabartinę Rusijos valdžią). Protesto nuotaikų laipsnį palaikė ir Rusijos prezidento rinkimai šių metų pavasarį, kurie, kaip ir buvo galima nuspėti, sugrąžino į Kremlių Vladimirą Putiną. Šių įvykių fone buvo nuspręsta, kad Rusijos nesisteminei opozicijai reikalingas organas, kuris koordinuotų skirtingų protesto jėgų veiklą. Tai yra svarbiausias numatomas KOT uždavinys.
Koordinacinę opozicijos tarybą turėtų sudaryti 45 deputatai. Kaip nurodoma, 30 jų bus išrinkti iš bendro sąrašo. Dar 15 deputatų (po 5) bus išrinkta pagal „ideologines kvotas“, kurias šiuo atveju lemia opozicinių jėgų nevienalytiškumas. Iš esmės Rusijos nesisteminės opozicijos margumyne galima išskirti tris pagrindines kryptis – socialistinę, liberaliąją ir nacionalistinę. Pagal šias kryptis yra suskirstytos ir „ideologinės kvotos“ (http://slon.ru/russia/koordinatsionnyy_sovet_oppozitsii_faq-829542.xhtml).
Įdomus yra ir numanomas rinkimų procesas. Jį organizuoja ir prižiūri specialiai tam reikalui sukurtas Centrinis rinkimų komitetas (http://www.cvk2012.org/). Kandidatai į tarybą dalyvauja priešrinkiminiuose debatuose, kuriuos transliuoja internetinis televizijos kanalas „Doždj“ („Lietus“). Debatų vaizdo įrašus taip pat galima peržiūrėti Centrinio rinkimų komiteto tinklalapyje.
Keletą žodžių verta pasakyti ir apie tai, kaip vyks numatomas rinkimų procesas. Nurodoma, kad pirmiausia potencialus rinkėjas turi užsiregistruoti rinkėjų sąraše. Padaryti tai jis gali arba vienoje iš regioninių Centrinio rinkimų komiteto atstovybių, arba internetu. Registruodamasis atstovybėje rinkėjas turi nurodyti savo vardą ir pavardę, gimimo datą ir mobiliojo telefono numerį. Rinkėjai, kurie registruojasi internetu, prašomi taip pat patvirtinti savo tapatybę. Kaip nurodoma, tai galima padaryti keliais būdais. Rinkėjas turi arba įmokėti simbolinę įmoką naudodamasis savo internetinės bankininkystės sistema ar rusiška internetine mokėjimo sistema „Yandex Dengi“, arba nusifotografuoti su pasu rankose ir atsiųsti savo nuotrauką Centriniam rinkimų komitetui. Rinkimų organizatoriai nurodo, kad nekaupia asmeninių rinkėjų duomenų, o iš karto suteikia kiekvienam rinkėjui unikalų identifikacijos kodą, kuriuo pasinaudodamas rinkėjas ir galės balsuoti. KOT rinkimuose užsiregistravę rinkėjai galės balsuoti ir internetu, ir elektroniniuose rinkimų punktuose, kurie bus kompiuterizuoti (http://www.cvk2012.org/cvk/chasto_zadavaemye_voprosy/).
Centrinio rinkimų komiteto tinklalapyje nurodoma, kad į 45 vietas Koordinacinėje opozicijos taryboje pretenduoja 211 opozicijos veikėjų. Atrodo, šie rinkimai gali būti kur kas įdomesni negu oficialūs Dūmos ar prezidento rinkimai, nes jų rezultatai nėra lengvai nuspėjami.
Aprašytas atvejis yra įdomus dėl kelių esminių priežasčių. Pirmiausia, tokio pobūdžio rinkimai rodo, kad virtualios (internetinės) erdvės galimybės kuriant alternatyvų viešą ir politinį diskursą yra gana plačios. Tai tolimesnis žingsnis po tapusio jau įprastu tinklaraščių ir socialinių tinklų naudojimo alternatyvios informacijos skleidimui ir politizuotoms batalijoms. Nors teigiamas interneto poveikis demokratijos būklei nėra įrodytas (Melburno universiteto mokslininkas Jacobas Groshekas, tyrinėjęs demokratinį interneto poveikį skirtingose šalyse, nustatė, kad internetas bent jau kol kas neturi esminio poveikio demokratijos stiprėjimui pasaulyje, o „demokratinis interneto efektas“ buvo pastebimas tik tose šalyse, kurios ir taip yra demokratiškos), vis dėlto internetas, kaip nekontroliuojamas komunikacijos kanalas, suteikia naujų galimybių tiems, kurie yra nustumti nuo oficialių komunikacijos kanalų ir už oficialaus viešo ar politinio diskurso ribų.
Improvizuotas rengiamų rinkimų į KOT pobūdis taip pat leidžia jų organizatoriams laisviau ir drąsiau eksperimentuoti su technologinėmis galimybėmis. Teoriškai elektroninio balsavimo sistema, kurią ruošiamasi naudoti rinkimams į Koordinacinę opozicijos tarybą, gali tapti pagrindu elektroninio balsavimo platformai ateityje (jeigu nesisteminei opozicijai kada nors pagaliau pavyks įveikti dabartinę Rusijos valdžią ir įnešti į aktyvų politinį gyvenimą ne tik ideologinius, bet ir techninius sprendimus).
Kita vertus, interneto erdvė yra ir savotiškas apribojimas. Rusijoje esminis alternatyvus politinis diskursas formuojasi internete (tą rodo ir KOT rinkimai), tačiau tai reiškia, kad kol kas dėl techninių priežasčių jis nėra visuotinai prieinamas. Statistiniais duomenimis, šiandien internetu naudojasi apie 58 proc. Rusijos gyventojų, tačiau tik 38 proc. lankosi internete kiekvieną dieną (http://www.bizhit.ru/index/users_count/0-151). Be to, suprantama, kad ne visi interneto vartotojai Rusijoje naudoja virtualią erdvę kaip politinės informacijos šaltinį. Iš tikrųjų pagal kitus tyrimus (2011 metų duomenys) tik apie 44 proc. Rusijos interneto vartotojų naudoja internetą tam, kad galėtų „ieškoti naudingos informacijos“, „stebėti paskutines naujienas“ ir „suprasti, kas vyksta šalyje ir užsienyje“. Kiti 66 proc. interneto vartotojų vertina virtualią erdvę kaip pramogų šaltinį (http://www.levada.ru/press/2011040602.html).
Grįžtant prie KOT temos reikėtų paminėti, kad tai nebe pirmas nesisteminės opozicijos bandymas suvienyti savo jėgas, tačiau tai nėra lengvas uždavinys vien dėl ideologinio ir idėjinio šių jėgų nevienalytiškumo. Nesisteminės opozicijos kritikai nurodo, kad vienintelis sąlyčio taškas tarp skirtingų politinių judėjimų, formuojančių nesisteminės opozicijos visumą, yra idėja, kurią galima būtų apibūdinti kaip „Rusija be Putino“ (arba „Šalin Putiną“). Sunku pasakyti, ar šios idėjos potencialas yra pakankamas nesisteminės opozicijos judėjimams suvienyti. Vidiniai ideologiniai nesutarimai gali būti stipresnis veiksnys, kuris gali paveikti formuojamos Koordinacinės opozicijos tarybos darbą, arba, kitaip sakant, KOT veiksnumą, ką jau kalbėti apie tai, kad ir pačiai formuojamai tarybai koordinuoti labai skirtingų politiškai ir ideologiškai angažuotų jėgų veiksmus – milžiniškas iššūkis.
Viktor Denisenko
