Rusijos lyderiams, be abejonės, rūpi naftos kainos ir tai visiškai suprantama. Krentančios naftos kainos susijusios ir su rublio verte – ši valiuta paprastai labai reaguoja į naftos kainas. Naftos eksportas yra labai svarbus Rusijos federaliniam biudžetui ir bendram prekybos balansui. Iš tikrųjų kai „Brent“ naftos kaina pasiekė maždaug 125 dolerių už barelį kainą 2012 metų kovo mėnesį, rublis irgi buvo netoli savo aukščiausios vertės (apytiksliai 29 rubliai už 1 JAV dolerį). Kai „Brent“ kainos nukrito iki 30,7 dolerio už barelį 2016 metų sausio mėnesį, rublio vertė irgi labai reikšmingai krito ( 80 rublių už 1 JAV dolerį). To rezultatas – Rusijos valdžia pradėjo taikyti biudžeto karpymo priemones, kurios dabar turi įtakos gynybos išlaidoms, socialinėms programoms ir kitoms sritims.
Ekonominio spaudimo akimirką Rusiją vykdė derybas su Saudo Arabija ir kitais rinkos dalyviais tam, kad sumažintų naftos išgavimą – taip buvo tikimasi stabilizuoti ir netgi padidinti naftos kainas. Jei naftos kainos būtų absoliutus Rusijos užsienio politikos prioritetas, naftos kainų teorija, taikoma Rusijos užsienio politikai, leistų spėti, jog bus siekiama destabilizuoti regioną ir taip sukurti trukdyti naftos išgavimui. Bet tai nevyksta.
Netgi priešingai – Rusija bendradarbiauja su Saudo Arabijos sostine Rijadu, kad būtų stabilizuotos kainos ir atsitraukė iš Sirijos. Jei Rusija būtų pasiryžusi mesti „naftos kortą“, tai būtų galima padaryti daugeliu kitų būdų. Pavyzdžiui, vienas pasirinkimas galėtų būti parama Sirijos prezidentui Basharui al-Assadui tam, kad šis pasiektų reikšmingą karinę pergalę prieš savo priešus. Jei Rusija rimtai vertintų tokį pasirinkimą, besikeičiančios sąlygos būtų įtraukę Saudo Arabiją ir kitus Sirijos opozicijos palaikytojus dar giliau į konfliktą ir gal net jį išplėstų. Tikėtina, kad tai pakeltu naftos kainas. Tačiau Sirija nėra reikšminga naftos išgavėja ar eksportuotoja. Taigi, tikėtina, kad Rusijos politika, susijusi su Sirija, nėra pagrįsta dėmesiu naftos kainoms.
Vienas stipriausių kontrargumentų šiai Rusijos užsienio politikos ir naftos kainų teorijai yra neseniai pasirašytas Irano branduolinis susitarimas. Jei aukštesnės naftos kainos būtų pagrindinis Rusijos tikslas derantis su Iranu (turinčiu ketvirtas pagal dydį pasaulyje naftos atsargas), kam tuomet padėti pasiekti susitarimą? Juk būtų kur kas naudingiau vetuoti susitarimą tikintis, kad pavyks nutraukti bendradarbiavimą tarp Vašingtono ir Teherano. Kitu atveju Rusija galėjo sutikti su Vakarų siūlymais sustipinti sankcijas Irano energetikos sektoriui ir toliau riboti naftos tiekimą. Arba Maskva galėtų atidėti derybas ir tikėtis, kad taip pavyks sukurti pakankamą netikrumą, galinti pakelti kainas. Bet tuo metu, kai Rusija ekonomine prasme jau kentėjo nuo žemų naftos kainų ir Vakarų sankcijų (įvestų dėl Krymo), prezidentas Vladimiras Putinas nusprendė palaikyti susitarimą, kuris dar labiau sumažina naftos kainas.
Bandymai blokuoti Irano susitarimą iš Rusijos būtų pareikalavę labai tvirtos tarptautinės pozicijos – tam tikrų veiksmų, kurie galėtų atbaidyti Vašingtoną, Europos sostines ir net Pekiną. Jei diplomatinė kaina būtų mažesnė, galbūt Rusija veiktų taip, kad pavyktų padidinti naftos kainas.
Tačiau toks atsakymas taip pat netenkina. Vienas aiškiausių pavyzdžių yra JAV invazija į Iraką 2003 metais. Jei Maskva norėjo aukštesnių naftos kainų ir nesirūpino kitomis karo pasekmėmis, šalies lyderiai galėjo tiesiog nieko nedaryti tam, kad pasipriešintų George‘o W. Busho administracijos pastangoms mobilizuoti tarptautinį palaikymą karui. Tačiau Vladimiras Putinas palaikė Vokietijos kanclerį Gerhardą Schroederį ir Prancūzijos prezidentą Jasquesą Chiracą, norinčius stabdyti JAV.
Turint tai omeny, reikia prisiminti, kad Rusija nelabai stengėsi priešintis JAV ir NATO oro smūgiams Libijoje 2011metais - galbūt tai patvirtina, kad Maskva siekia netvarkos ten, kad būtų galima pakelti naftos kainas? Vis tik atrodo, kad ne. Pirmiausiai, tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas sutiko pritarti smūgiams tik po intensyviaus JAV prezidento Baracko Obamos spaudimo. Antra, tuo metu premjeras Vladimiras Putinas kritikavo Medvedevo sprendimą Rusijos diplomatams Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos balsavime susilaikyti. Kadangi Putinas kontroliuoja Rusijos užsienio politiką pastaruosius 16-a metų, Medvedevo sprendimas buvo labiau išimtis nei taisyklė.
Nors naftos kainos yra svarbios Rusijai, jos nelaikomos pagrindiniu faktoriumi, nulemiančiu Rusijos lyderių pagrindinius sprendimus. Taigi, Rusija nesiekia reguliuoti naftos kainas, bet neatsisako joms daryti įtakos per diplomatinius procesus. Tam yra daug priežasčių, tačiau viena svarbiausių iš jų - Rusija mato kritinius nacionalinio saugumo interesus Viduriniuosiuose Rytuose, kurie užtemdo susirūpinimą dėl naftos kainų. Taigi Rusijos tariamas slaptas planas pakelti naftos kainas gali būti labai įdomi pokalbio tema, tačiau prie jokių atradimų greičiausiai neves.
