Kremliuje manoma, kad laikymasis apsiaustos pilies režimu palengvina vadovavimą visuomene.
Jau nuo praėjusių metų pradžios Kremliuje prasidėjo įnirtingos „ateities įvaizdžio“ paieškos, kurios turėjo tapti Vladimiro Putino rinkimų kampanijos pagrindu ir sudominti daugelį rusų, kad užsitikrintų rinkimų balsus. Dar neseniai Kremlius mėgo porinti apie dvasingumus ir tradicines vertybes, vadindami to išsaugojimą aukščiausiąja Rusijos misija ir tikslu, tačiau pastaruoju metu tai prisimenama vis rečiau. Žinutė keičiasi: šalies egzistavimo prasme tampa karinės viršenybės įrodymas.
Neprezidento nerinkimai
Bendras rinkimų kampanijos (tikriausiai, ir visos ideologijos konstruktas) parodė prezidento kreipimasis į Federalinę Tarybą. Lygiai pusę savo pasisakymo Vladimiras Putinas demonstravo naujus Rusijos ginkluotės pavyzdžius, tokius kaip branduolines „nenumušamas“ raketas ir kreipėsi tiesiogiai į Vakarų šalis.
Pirmojoje kreipimosi dalyje buvo užsiminta apie skaitmeninę ekonomiką, verslo palaikymą, socialines reformas, tačiau vaizdo įrašas su raketomis, skriejančiomis tiesiai į JAV, ir pasakojimai apie ant fantastikos ribos balansuojančius ginkluotės pavyzdžius užgožė viską.
Netrukus paaiškėjo, kad bauginantys pasakojimai apie naujausias ginkluotes nėra orientuotos tik į Vakarus, o ne ką mažiau skirtos ir patiems rusams. Oficialioji propaganda pradėjo pasakoti apie branduolinio potencialo auginimą ir naujos ginkluotės kūrimą, kaip vieną iš svarbiausių šalies tikslų, o pati Rusija stojo ant „karo bėgių“.
Šį posūkį patvirtino ir Kremliaus organizuotas Vladimiro Putino palaikymo mitingas „Lužnikuose“ – tai buvo pagrindinė priešrinkiminės kampanijos akcija, kurią transliavo valstybinė televizija. Šalis staiga sužinojo, kad rinks ne prezidentą, o vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą. Militarizmas virto oficialia priešrinkimine Vladimiro Putino kampanijos ideologija.
Karo temos jis nepamiršo ir vėliau. „Mes pasirengę viskam, siekiant apginti mūsų Tėvynę“, – aiškino jis susirinkusiems jo pasekėjams. Į tą pačią informacinę bangą buvo sureguliuoti ir Kremliui lojalūs asmenys. Nuo Nikitos Michalkovo, klausinėjančio rusų, ar šie žino, jog rinkimuose sprendžiasi ginkluotųjų pajėgų vado likimas, iki saugumui dirbančio IT srities verslininko Igorio Ašmanovo, kuris atvirai pareiškė: „Mes – kariaujanti šalis, tai reikia pripažinti. Ir mes turime vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą. Jis prijungia teritorijas, laimi karus, pristato naują ginkluotę. Kaip galima keisti vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą kariaujančioje šalyje?“
Žodžiai „armija“, „vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas“, „pergalės“, „karas“ yra kartojama nuolat ir tame mitinge „Lužnikuose“, ir vėlesniuose V. Putino bei jo aplinkos pareiškimuose. Nėra net menkiausios abejonės, kad visa tai yra suderinti veiksmai: visi renginiai yra kruopščiai valdomi, ir jeigu vienas iš oratorių, neduok tu dieve, ištartų ką nors neteisingo, kitiems būtų iškart kliuvę – „taip nekalbėk“. Atvirkščiai, kalbos turėjo bendrą temą, greičiausiai, padiktuotą organizatorių: papasakoti apie branduolinę ginkluotę ir ypatingą atsakomybę, užsiminti apie ginkluotųjų pajėgų vadą. O toliau jau leidžiama improvizuoti kiekvienam pagal save.
Tas pats vyksta ir oficialiojoje propagandoje: naujienose nuolat pasakojama apie naują ginkluotę, pažymima, kad ji realiai egzistuoja ir veikia. Agitacinis laukas atrodo gana aiškiai sustyguotas – visi pastarųjų metų sunkumai yra pateisinami kariniais pasiekimais, ir toliau judame ta pačia kryptimi, o užtikrinti, kad tai suveiks gali tik V. Putinas. Tai net nėra ar nebuvo kažkokia rinkiminė kampanija, tai planas daugeliui metų į priekį.
Militarizmas -- tai viskas
Negalima teigti, kad ginkluotės ir karo tematikos iškėlimas – kažkas naujo Kremliui. Nauja čia gal tik tai, kaip totaliai ši tema dabar viską apima. Dar 2007-aisiais savo žymiojoje Miuncheno kalboje V. Putinas perspėjo, kad Rusija kurs ginkluotę, kuria galėtų įveikti amerikiečių priešraketinės gynybos priemones, tačiau tuo pat metu jis teigė, kad „negalima leisti atsirasti naujom destabilizuojančioms aukštųjų technologijų ginkluotėms“.
„Mes primygtinai siūlysim tęsti derybas... Kuo mažiau branduolinio ginklo pasaulyje, tuo geriau“, – dar 2014-aisiais tvirtino Rusijos prezidentas. Šių metų kalbose taikių teiginių jau nebebuvo: „jeigu Vakarai atsakys į Rusijos naują ginkluotę, „mūsų vaikinai dar ką nors sugalvos“.
Savaime suprantama, Vladimiras Putinas gali kažkiek (ar labai daug) blefuoti. Gali manyti, kad gynybos struktūrų atstovai jam pasakoja teisybę apie savo žygdarbius, o šiuos gali į nerealias kalbas pastūmėti noras gauti biudžetinių lėšų pyrago. Čia yra svarbus mitas, kuris Rusiją verčia militaristine šalimi. Nepopuliarios reformos, pavyzdžiui, mokesčių didinimas ir socialinių paslaugų apkarpymas, šiame militaristiniame mite nėra tokios svarbios – viskas frontui, viskas pergalei, todlė Kremliui nėra reikalo galvoti apie visuomenės reakciją į juos.
Ši teorija patogi dar ir tuo, kad faktiškai panaikina būtinybę kelti klausimą dėl V. Putino paskutiniojo prezidentavimo laikotarpio – prezidentus renka, o ne vyriausiuosius karinių pajėgų vadus. Pasaulio paveikslas supaprastėja, jis lengvai iškrauna jau egzistuojančias ir dar pasirodysiančias įtampas. Rusija gyvena karinėmis sąlygomis, iš čia ir karinė tvarka: apsiaustoje tvirtovėje nelabai pašvęsi. Karinės sąlygos leidžia tikėtis ir visuomenės paklusnumo.
Reformos bus skaudžios
Pati Rusijos visuomenė tokios įvykių eigos nesitiki. Pavyzdžiui, apklausos rodo, kad 2016-aisiais tik 18 proc. piliečių manė, jog išlaidos gynybai yra neliečiamos (palyginimui, sveikatos apsaugai skiriamas lėšas apsaugoti norėtų 50 proc. apklaustųjų). Praėjusiais metais 49 proc. rusų pasisakė už Rusijos kariuomenės išvedimą iš Sirijos (tuo metu V. Putinas karinę operaciją Rusijoje pristatė kaip karinės sėkmės pavyzdį).
Socialinės apklausos taip pat rodo, kad pusės visuomenės nuotaikos yra antimilitaristinės. Propaganda dar kažkurį laiką galės veikti žmonių nusiteikimą ir ultrapatriotines nuotaikas. Tačiau šio veiksmo jau buvo imtasi krizės Ukrainoje metu 2014-aisiais: „nejuokinkite mano iskanderių“, „topoliai sankcijų nebijo“, nuolatinis karinių pratybų ir technikos demonstravimas naujienose. Tačiau euforija greitai baigėsi gyventojams matant blogėjantį gyvenimą. Maža to, toks nuožmus rėmimasis karine tematika gali iššaukti karo baimę net ir Kremliui lojalioje visuomenės dalyje. O su laiku, nepaisant milžiniškų propagandos pastangų, klausimas „o kam visa tai?“ liaudžiai neišvengiamai iškils.
Militarizacija galėjo būti efektyvus liaudies konsolidavimo rinkimams būdas. Tačiau situacija gali pasikeisti, jeigu tuo pat metu bus pradėtos nepopuliarios reformos. Taikioje aplinkoje jiems tektų ilgai ruošti, kalbėtis su tautiečiais, kad šie tinkamai priimtų mokesčių didinimą ar pensijinio amžiaus kėlimą. Karinės mobilizacijos aplinkoje valdžia susikuria iliuziją, kad galima kirsti iš peties: mes vykdome karą, taip reikia. Tai didina socialinių protestų riziką, kurie Rusijoje visuomet yra sudėtingesni nei politiniai.
