Rusijos ir NATO dialogo raidą 2009 metais galima pavadinti šaltu ir ne itin progresavusiu flirtu, pereiti prie šiltesnių dvišalių santykių trukdė nesutarimai (tiek Aljanso viduje, tiek santykiuose su Rusija) įvairiais tarptautinės politikos klausimais. Čia tenka prisiminti praėjusiais metais įvairaus lygio Rusijos ir NATO valstybių atstovų susitikimuose nuolat linksniuotus Gruzijos, tolesnės NATO plėtros rytų kryptimi, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo bei kitus klausimus, šių susitikimų dalyvius neretai privertusius išsiskirstyti taip ir nepasiekus jokių reikšmingų susitarimų. Dėl skirtingų Rusijos ir NATO valstybių strateginių interesų 2009 m. susiformavo Briuselio ir Maskvos santykių praktika „sutariame, kad susitarti nepavyks“, veikiau primenanti trypčiojimą vietoje, o ne efektyvaus dvišalio dialogo plėtrą.
Kalbant apie Rusijos ir NATO dialogo plėtros perspektyvas, pažymėtina, kad šis procesas turėtų ir toliau likti komplikuotas. Viena vertus, tai lems jau anksčiau nusistovėję sudėtingi Rusijos ir NATO praktinio bendradarbiavimo uždaviniai, kurių greito įgyvendinimo tikėtis vargu ar galima. Remiantis po 2009 m. gruodžio 4 d. Rusijos ir NATO Tarybos (RNT) posėdžio išplatintu Aljanso pranešimu spaudai, abiem pusėms vis dar nepavyksta pasiekti konstruktyvių susitarimų dėl Gruzijos – dėl Rusijos jėgos (ne)naudojimo prieš Gruziją 2008 m. remiantis Medvedevo-Sarkozy planu, Rusijos sprendimo pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę (ne)atšaukimo, ginklų ir kitos karinio pobūdžio paramos teikimo Gruzijai bei kitais aktualiais klausimais. Ne mažiau svarbiu Maskvos ir Briuselio nesutarimu iki šiol tebėra ir NATO plėtros į Pietryčių Europą ir ypač į vadinamąją posovietinę erdvę (šiai plėtrai Rusija ir toliau ketina aktyviai priešintis) klausimas. Nesant požymių, kad šių pagrindiniais nesutarimais tarp Rusijos ir NATO laikytinų klausimų sprendimas artimiausiu metu galėtų pajudėti iš mirties taško, sparčios Rusijos ir NATO dialogo plėtros bent jau pirmąjį šių metų pusmetį tikėtis nederėtų.
Kliuviniu konstruktyviam Rusijos ir NATO dialogui 2010 m. gali tapti ir kiti besiformuojantys iššūkiai. 2009 m. gruodžio 4 d. duodamas interviu žiniasklaidai, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad tolesnis Rusijos partnerystės su NATO plėtojimas iš esmės priklausys nuo to, kaip vyks darbas su šiuo metu rengiama Aljanso strategine koncepcija. Remiantis JAV ambasadoriaus prie NATO Ivo Daalderio sausio 15 d. pareiškimu, naujasis dokumentas greičiausiai nebus tiesiogiai susijęs su Aljanso gynybos planais. Tačiau neatmestina, kad jį priėmus gali būti imtasi keisti įvairių NATO karinių dokumentų turinį į juos įtraukiant ir Rusijai strateginiu požiūriu nebūtinai priimtinus gynybos svertus, galinčius sulaukti neigiamos Maskvos reakcijos.
Reikšmingu papildomos įtampos tarp NATO ir Rusijos generatoriumi gali tapti ir sausio 20 d. paskelbtas sprendimas pagrindiniu smuiku Aljanse grojančių JAV priešraketinės gynybos raketų „Patriot“ bateriją Lenkijoje dislokuoti ne prie sostinės Varšuvos, o maždaug 70 km nuo sienos su Rusijos Kaliningrado sritimi. Pasak Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“, tokiu atveju šios raketos neapims visos Lenkijos teritorijos, tačiau aprėps beveik visą Kaliningrado sritį. Remiantis naujienų portale NEWSru.com sausio 21 d. pasirodžiusiu pranešimu, Rusija, atsakydama į tokį Lenkijos ir JAV sprendimą, ketina savo Baltijos laivyną aprūpinti labai tiksliomis sparnuotosiomis raketomis.
Vis dėlto galima tikėtis, kad tai bus ne vienintelė Maskvos atsakomoji priemonė. Rusija nuolat linksta pabrėžti saugumo nedalomumo ir atskirų šalių saugumo stiprinimo kitų šalių sąskaita neleistinumo principus, įtvirtintus keliose politinėse deklaracijose, kurių laikosi ir NATO. „Patriot“ raketų baterijos dislokavimą Kaliningrado srities pašonėje įvertinusi kaip svetimos karinės infrastruktūros artėjimą prie savo sienų, pažeidžiantį minėtus principus, Maskva gali šį klausimą perkelti iš dialogo su atskiromis NATO valstybėmis į potencialaus naujo ginčo su visu Aljansu lygmenį, kartu įgydama papildomą svertą dvišaliame dialoge su šia organizacija.
Rusijos reakcijos greitu metu verta tikėtis ir dėl NATO ketinimo parengti gynybos planus Baltijos valstybėms. Remiantis britų savaitraščio „The Economist“ pranešimais, pasirodžiusiais sausio viduryje, sprendimas šiuo klausimu jau priimtas – Baltijos šalys gaus savo planus, ir juos tikriausiai patvirtins Aljanso karinė vadovybė, o ne politinis sparnas. Rusija, į gynybos planų posovietinės erdvės NATO valstybėms plėtrą tradiciškai žvelgianti kaip į potencialią grėsmę savo saugumui, šią iniciatyvą gali Briuseliui priminti jau artimiausioje perspektyvoje, pavyzdžiui, ieškant bendrų sprendimų Afganistano ir kitais aktualiais tarptautinės politikos klausimais.
Be to, nors nuo formalios Rusijos ir NATO santykių gaivinimo pradžios praėjo daugiau kaip metai, Aljanso valstybės vis dar negali susitarti, kokių santykių su Maskva šiai organizacijai reikėtų. Todėl tikėtina, kad gali imti strigti tiek šiems metams suplanuotų svarbių NATO vidaus sprendimų priėmimo procesas (dėl Aljanso strateginės koncepcijos, dėl įvairių karinių dokumentų rengimo bei peržiūrėjimo ir kt.), tiek Aljanso politinis dialogas su Rusija.
Paskata Maskvos ir Briuselio santykių plėtrai greitu metu vargu ar taps ir Afganistano, kovos su narkotikų prekyba, terorizmu ir piratavimu bei kiti klausimai, dėl kurių sprendimo būtinumo Rusijos ir NATO pozicijos iš esmės sutampa. 2009 m. gruodžio 15 d. įvykusiame NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno susitikime su Rusijos prezidentu Dmitrijum Medvedevu operacijos Afganistane mastą plečiančio Aljanso vadovas pasiūlė Rusijai padidinti sraigtasparnių, tiekiamų Afganistano ginkluotosioms pajėgoms, skaičių. NATO vadovas taip pat paragino Rusiją tiekti daugiau kuro ir atsarginių dalių, reikalingų šios islamiškos valstybės karinėms pajėgoms perduotai rusiškai ginkluotei remontuoti, apmokyti daugiau Afganistano lakūnų ir policininkų, aktyviau kovoti su neteisėta narkotikų prekyba bei terorizmu ir pan. Komentuodamas šį raginimą, nuolatinis Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas miglotai pareiškė, kad „bet kuri Rusijos pagalba kainuoja arba pinigus, arba Aljanso valstybių pagalbą“. Toks Maskvos deleguoto aukšto rango pareigūno pareiškimas patvirtina, kad Rusija derybose su NATO greičiausiai ir toliau sieks laikytis pragmatinės savo strateginių interesų gynimo politikos ir nebus linkusi daryti nuolaidų net derantis dėl klausimų, neprieštaraujančių jos tikslams.
Taigi atrodo, kad šiltiems Rusijos ir NATO santykiams atkurti reikalingų pokyčių pernai pasiekti nepavyko, neverta jų tikėtis ir artimiausioje ateityje. Veikiau net priešingai: greta įsisenėjusių dvišalių nesutarimų įvairiais tarptautinės politikos klausimais jau šiuo metu ima rastis naujų argumentų, galinčių Maskvos ir Briuselio santykiuose tvyrančią įtampą šiemet dar labiau padidinti. Todėl 2009 m. gruodį patvirtintus pagrindinio Maskvos ir Briuselio sąveikos instrumento – RNT – uždavinius (dėl bendros 21 amžiaus grėsmių ir iššūkių analizės ir vertinimo, dėl tolesnės RNT veiklos mechanizmų plėtros ir kitus) bei priimtą RNT darbo programą 2010 metams (į ją įtraukti sąveikos atliekant paieškos ir gelbėjimo darbus jūroje, kovos su piratavimu, oro erdvės kontrolės ir kiti Rusijai bei NATO aktualūs klausimai) artimiausiu metu bus galima įgyvendinti tik iš dalies.
Pirmąjį šių metų pusmetį Rusijos ir NATO dialogas turėtų atrodyti maždaug taip: komplikuotas (gal net labiau nei pernai) procesas, pagrįstas nelanksčiu politiniu pragmatizmu, todėl mažai produktyvus. Ir tikriausiai neverta dėti daug vilčių, kad sausio 26 d. vyksiantis RNT posėdis, į kurį rinksis Ginkluotųjų pajėgų generalinių štabų viršininkai, galėtų ką nors iš esmės pakeisti.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
