Šiaurės Atlanto aljansui priklausančių valstybių atstovų (tiek dabartinių, tiek buvusių) keleto paskutinių mėnesių retorika leidžia kalbėti apie švelnėjančią kai kurių valstybių narių opoziciją dėl Rusijos integracijos į šią organizaciją.
Dar sausio 12 d. buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris, duodamas interviu dienraščiui „The Guardian“, pareiškė, kad Vakarai turėtų stengtis į įvairių tarptautinio lygmens saugumo (taip pat ir energetinio) klausimų sprendimo procesą įtraukti ir Rusiją. Siekiant tuo sudominti šią valstybę, jai galėtų būti pasiūlytas „reikšmingesnis vaidmuo NATO, neatmetant ir visavertės Rusijos narystės Aljanse galimybės“. Kovo 31 d. Lenkijos užsienio reikalų ministras, vienas iš kandidatų į NATO generalinio sekretoriaus postą Radoslawas Sikorskis pareiškė, kad Rusija turi galimybę tapti NATO nare. Pasak jo, šios valstybės narystė Aljanse galėtų būti parama Vakarų valstybėms sprendžiant daugelį tiek pasaulinių, tiek senojo žemyno problemų. Taip pat tai būtų reikšmingas stimulas demokratijos plėtrai pačioje Rusijoje. Rusijos narystės NATO galimybės neatmetė ir Lietuvos ambasadorius prie NATO Linas Linkevičius. Kovo 27 d., duodamas interviu portalui delfi.lt, diplomatas pareiškė, kad Šiaurės Atlanto sutartis teoriškai leidžia Rusijai tapti Aljanso nare. Vis dėlto pirmiausia reikia „įgyvendinti nemažai reformų ir sulaukti politinio sprendimo“.
Šie ir keletas kitų pavyzdžių, viena vertus, liudija, kad Rusijos narystės Aljanse klausimas tampa aktualia politine priemone ieškant sprendimo įvairiais tarptautinio ir regioninio saugumo aspektais. Tačiau šis argumentas nepašalina kliūčių, dėl kurių trumpalaikėje ir vidutinės trukmės perspektyvoje Rusijos integracija į NATO vargu ar yra galima.
Kliūtys Rusijos integracijai į NATO
Pirma, kad būtų pradėtas Rusijos integracijos į NATO procesas, būtinas politinis Aljanso sprendimas šiuo klausimu, kitaip sakant, būtina, kad šiam procesui pritartų pirmu smuiku organizacijoje griežiančios JAV ir kitos NATO valstybės. To pasiekti šiuo metu greičiausiai nebūtų įmanoma.
Dar kovo 4–5 d. Briuselyje vykusiame neformaliame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime pasitvirtino prielaida, kad Aljansas santykių su Rusija klausimu nėra vieningas. Bendras sprendimas atnaujinti dar 2008 m. rugsėjį nutrūkusį dialogą su Rusija tąkart priimtas dėl aktyvių JAV ir keleto kitų organizacijos senbuvių pastangų įtikinti šiai idėjai nepritariančias nares (pirmiausia – Lietuvą ir Čekiją). Susitikime taip pat paaiškėjo, kad JAV, Didžioji Britanija ir kai kurios kitos Aljanso valstybės šiuo metu yra linkusios pritarti tik dialogo su Maskva stiprinimui per Rusijos ir NATO dvišalę tarybą ir šios nuostatos nėra linkusios keisti. Tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl NATO valstybių pasiūlymo Rusijai pradėti integracijos į Aljansą procesą greitu metu tikėtis nereikėtų.
Antra, jei Rusija ir įgytų galimybę siekti narystės organizacijoje, ji turėtų įgyvendinti daugybę reformų. Kaip žinome, šalys kandidatės turi atitikti nustatytus narystės Aljanse kriterijus. Atstumas tarp kandidatėms į NATO tradiciškai keliamų reikalavimų ir praktinio Rusijos pasirengimo juos įgyvendinti tebėra didelis.
Pasak JAV senatoriaus Johno McCaino kovo 23 d. išplatinto pranešimo spaudai, Rusija iki šiol neatitinka demokratinio valdymo reikalavimų, t. y. vieno iš esminių stojimo į Šiaurės Atlanto organizaciją kriterijų. Taip pat būtinos esminės šalies reformos politinėje, ekonominėje, saugumo, karinėje, informacijos, teisinėje ir kitose srityse. Todėl, net ir priėmus sprendimą Rusiją pakviesti į Aljansą (žinoma, jei ši valstybė sutiktų pradėti integracijos procesą), tikėtina, kad jos prisijungimui prie NATO būtinų reformų įgyvendinimo procesas gerokai užtruktų.
Trečia, ir pačios Rusijos strateginėje vizijoje integracija į Aljansą nėra laikoma vienu iš siektinų tikslų. Šiuo metu Rusijai, bent jau formaliai į NATO žvelgiančiai kaip į „šaltojo karo palikimą, praradusį turėtą galią ir įtaką ir nebe tokį galingą kaip anksčiau“ (taip ir panašiai Aljansą apibūdina įvairūs šios valstybės politinio elito atstovai), integracija į šią organizaciją reikštų savanorišką „nusileidimą“ Vakarų blokui. Viena vertus, dėl to, kad Rusija turėtų vykdyti NATO palankią politiką – įgyvendinti reformas remdamasi Aljanso keliamais reikalavimais, peržiūrėti savo užsienio politiką ir kt. Tai šiai valstybei nebūtų naudinga strateginiu požiūriu. Kita vertus – ir dėl to, kad Rusija yra linkusi plėtoti savo sukurtą „NATO atitikmenį“, t. y. Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją, kurios geopolitiniai interesai nuo NATO siekių ženkliai skiriasi. Dėl šių priežasčių tikėtina, kad Rusija ir toliau sieks didinti savo įtaką NATO, likdama už narystės Aljanse ribos. Kitaip sakant, sieks savo strateginių tikslų kaip valstybė ne narė – per dvišalę Rusijos ir NATO tarybą bei kitais integracijos į Aljansą nereikalaujančiais būdais.
Išvados
Apibendrinant galima remtis NATO generalinio sekretoriaus Jaapo de Hoopo Scheferio mintimi, išsakyta dar prieš NATO užsienio reikalų ministrų susitikimą Briuselyje kovo 4–5 dienomis. Pasak jo, NATO reikia Rusijos, o Rusijai reikalinga NATO. Nors tarp jų ir esama skirtumų, šie santykiai per svarbūs, kad jų būtų galima nepaisyti.
Taigi Rusija ir Šiaurės Atlanto organizacija yra neabejotinai viena kitai svarbios ieškant sprendimų įvairiais saugumo ir kitais reikšmingais tarptautinio lygmens klausimais. Tačiau net ir po truputį šylant Maskvos ir Briuselio santykiams tikėtis greitos Rusijos integracijos į NATO nederėtų. Reikšmingi tarptautinės politikos indikatoriai leidžia teigti, kad toks šių dvišalių santykių raidos scenarijus trumpalaikėje ir vidutinės trukmės perspektyvoje nebūtų naudingas nė vienai pusei. Todėl Rusijos integracija į NATO, jei ir galima, tai tik ilgalaikėje perspektyvoje.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
