Kas tai: netoliaregiškumas, informacijos trūkumas, nesugebėjimas adekvačiai įvertinti situacijos ar tiesiog paniška baimė, neleidžianti net galvoti apie tokį scenarijų ir verčianti kaip strutį kišti galvą į smėlį, nieko nenorėti matyti ir tarsi užkeikimą kartoti – jie neišdrįs, jie neišdrįs... Aišku, jei mes jų neerzinsime kalbomis apie priešraketinės gynybos komplekso „Patriot“ dislokavimą ir apie krašto gynybą apskritai.
Bėda tame, kad jau išdrįso. Šiandien Krymas jau aneksuotas, dabar rengiamasi „išvaduoti“ skriaudžiamus rusakalbius gyventojus ir iš kitų Ukrainai priklausančių regionų.
Išdrįso ir prieš penkiasdešimt metų, kai „išvadavo“ ne tik mus, bet ir tuos, kurie save įtikinėjo – jie neišdrįs. Neišdrįs purvinais kaustytais batais įeiti į svetimą valstybę, neišdrįs tremti į Sibirą, neišdrįs nekaltus žmones sodinti į kalėjimus ir šaudyti. Nemaža žmonių dalis taip ir mirė nuoširdžiai tikėdami, kad neišdrįs.
Bet problema čia visai ne Rusijoje ir visai ne Putine. Problema, kaip sakė „Dviračio žinių“ personažai – „mūsyse“: jei leisiesi ujamas, tai ir būsi ujamas. Čia ne kaimynų agresyvumo ar pacifizmo rodikliai svarbiausi.
Daugelis mano kartos žmonių tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir žino – gerbiamas tas, kuris sugeba pastovėti už save, už savo draugus, o ne bailys, kuris, gavęs į nosį, skalbia svetimas kojines. Ir vieną kartą išskalbęs, skalbia visą tarnybos laiką. Vieną kartą išsaugojęs sveiką nosį, praranda pagarbą ir orumą visam laikui.
Valstybių politiniame gyvenime tokios taisyklės neturėtų būti taikomos – vis dėlto civilizacija, dvidešimt pirmas amžius. Deja, tikrovė kiek kitokia. Šalia diplomatinės kalbos turi matytis šalies, jos gyventojų ryžtas ir nusiteikimas gintis nuo agresoriaus bet kokia kaina – tik tuomet nekils noras užpulti.
Tam, kad mus apgintų kiti (Amerika, NATO aljansas), pirmiausia turime pasipriešinti mes patys. Ir pasipriešinti ne taikiu manifestu, ne agresoriaus gėdinimu, o ginkluota kova. Pasipriešinti ir atsilaikyti – savaitę, dieną, gal tik penkias valandas, tačiau – su ginklu rankose. Tik tuomet galime tikėtis ginkluotos pagalbos, o ne „visas teisės normas atitinkančio referendumo“, kuriuo išreiškiame norą prisijungti prie kitos valstybės. Manau, ruošiančių duoną su druska yra ir pas mus. Šiandien nesvarbu, skirsime vieną ar du procentus BVP kariuomenei. Manau, nepadės ir penki, jei mes aiškiai neįvardysim piliečiams kylančių grėsmių ir neturėsim aiškaus plano kaip gintis. Ruoštis reikia jau šiandien, tiksliau – reikėjo vakar, mobilizuoti ne žmones, o jų kovinę dvasią, kad visi mes būtumėm pasiruošę kovoti už laisvę, nesvarbu, prieš kokį priešą – iš Rytų, iš Vakarų ar iš Marso.
Kovinė piliečių dvasia, šaukianti, kad geriau žūti negu gyventi be laisvės – strateginis valstybės uždavinys. O kaip apmokyti kovoti su priešais, čia jau lengvesnis, čia tik taktikos klausimas.
Liūdna 1940-ųjų ir garbinga pokario pasipriešinimo patirtis rodo, jog Lietuvos piliečiai puikiai kovoja net ir beviltiškose situacijose. Būtent pokario kovų rezultatas – santykinai itin mažas rusų tautybės asmenų skaičius kaimiškose Lietuvos vietovėse ir net vidutinio dydžio rajonų centruose.
Tik stebėdami situaciją Kryme, galime ruoštis blogiausiam scenarijui: kol iš Kremliaus patys Rusijos Federacijos gyventojai neišmes lauk nusikaltėlių, prisidengiančių neva rinkimų legitimumu, tol Lietuva negali tikėtis ramaus ir taikaus gyvenimo.
Kaip prieš pora savaičių vaizdžiai ir taikliai įvardino JAV prezidentas, – nepriklausomybė turi savo kainą. Lietuviškų kaikarių godos patvirtina, kad ta kaina ne tik ir ne tiek litais matuojama.
Nors pradėti turėtume būtent nuo valstybės karinės galios. Gaila, bet niekada negalėsime lygintis net su mūsų istorinių partnerių – lenkų karine galia. Tačiau partizaninių pokario kovų pavyzdžiai vėl ir vėl patvirtina, jog mums ir nereikia stoti į fronto liniją. Pakanka paruošti „svetingą” aplinką, kurioje bet koks agresorius (ir visi koloborantai) galėtų ramiai gyventi tik uždaruose getuose.
Čia mums pavyzdžiu galėtų būti Šveicarija, kur kiekvienas suaugęs ir save gerbiantis vyras (o šiais laikais – ir moterys) ne tik žino, ką daryti karinės agresijos atveju, bet (o tai dar svarbiau!) reguliariai tobulina pasipriešinimo įgūdžius. XXI amžiuje tai jau realus gebėjimas sabotuoti, nepastebimai kenkti ir ginklu priešintis užpuolikams.
Pirmaisiais mėnesiais po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos kovotojai sėkmingai atremdavo net ir stambesnių karinių grupuočių antpuolius. O ką jie būtų galėję pasiekti, jeigu tokiai kovai būtų iš anksto pasiruošta – amunicija, taktiniu parengimu, psichologiniu nusiteikimu?
Šiandien Kremliuje vyrauja šovinistinės nuotaikos, todėl tik laiko klausimas, kada priešas pasibels ir į mūsų duris. Ar spėsime tam tinkamai pasiruošti? Laiko nedaug, tačiau kaip niekada per tuos pora dešimtmečių aiškiai suvokiame būtinus veiksmus ir priemones. Nerealu tikėtis, jog per kelis mėnesius ar net metus kiekvienas suaugęs vyras išmoks naudotis ginklu (ar gal net jį laikys namuose). Nerealu tikėtis, kad visi pasiriksime geriau žūti negu prarasti laisvę, tačiau kitos alternatyvos neturime. Bent jau jos neturi visi, kuriems Lietuvos nepriklausomybė – svarbiausia.
Dr. Gintautas Labanauskas
