Kai kurie nurodo istorinį Rusijos režimų brutalumą ar net sunkią padėtį dešimtajame dešimtmetyje. Tačiau kai kurie prieštarauja šiai minčiai, pagrįstai nurodydami, kad ne tik Rusija, bet ir Ukraina, Kazachstanas ir kitos Vidurio ir Rytų Europos bei Vidurinės Azijos šalys patyrė žiaurų sovietinį režimą ir dar sunkesnius 1990-uosius. Rusijai atsigauti po žlugimo padėjo Vakarai, o šioms šalims nepadėjo arba padėjo daug mažiau. Tačiau nei Ukraina, nei Kazachstanas neinicijavo žiaurių karų, vaizduodami save aukomis.
Kolonializmo aspektas
„Žinome, kad 1991 m. sausį, kai Lietuva tapo pirmąja respublika, faktiškai paskelbusia nepriklausomybę, ji tai padarė remdamasi sovietų konstitucija, kuri visoms respublikoms suteikė teisę išstoti iš Sąjungos. Vis dėlto, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kariuomenė smurtu užgniaužė šį sprendimą.
Taigi, tai, kas buvo parašyta konstitucijoje, turėjo mažai ką bendro su tikrove. Todėl diktatūros, totalitarinio režimo ir kolonializmo susiejimą reikia analizuoti ir aiškinti kitaip. Negalime paprasčiausiai taikyti vakarietiškų sąvokų Rusijos imperializmui“, – teigė Botakoz Kassymbekova, Šveicarijos Bazelio universiteto moderniosios istorijos katedros docentė, besispecializuojanti sovietų ir Rusijos imperijos istorijos srityje.
Mokslininkė teigė, kad Rusija okupavo kitas šalis ne vien dėl gamtinių išteklių, bet ir dėl geopolitinių ar karinių priežasčių. Nors visos buvusios kolonizuotos teritorijos pasižymėjo skirtumais, visos jos visos turėjo labai didelę svarbą, norint Rusijai išlaikyti supervalstybės statusą. Idėja kontroliuoti pasaulio politiką, bauginti kitas šalis ir daryti įtaką pasauliniams reikalams siejama su šių teritorijų turėjimu
„Kitas rusiškojo kolonializmo aspektas susijęs su supratimu, kad galimybė bauginti Vakarų Europą leidžia dominuoti pasaulyje. Taigi ekspansija į Vakarus yra laikoma raktu į pasaulinę įtaką. Tokia istorinė vizija neleidžia Rusijai suvokti savęs kaip Europos dalies, nes jai reikia dominuoti ir todėl konkuruoti su Europa. Kolonizuotos teritorijos tai leidžia. Be jų Rusijos metropolija jaučiasi nepilnavertė, silpna ir nepajėgi dominuoti pasaulyje“, – teigė B. Kassymbekova.
Kai kurie Vakaruose supranta Rusiją kaip imperiją, tačiau daugelis kitų pirmenybę teikia savo interesams. Daugelis patikėjo idėja, kad Rusija garantuoja taiką regione – imperine idėja, kurią Maskva sukūrė siekdama pareikšti savo dominavimą.
Vokiečių istorikas Gerdas Koenas savo knygoje „Rusijos kompleksas“ aiškino, kad vokiečiai yra šios istorijos bendraautoriai, nes istoriškai vokiečiai projektavo savo imperines fantazijas į Rusiją. Jei Rusija nėra suvokiama kaip grėsmė, į ją dažnai žiūrima tiesiog kaip į supervalstybę. Tačiau perspektyva keičiasi, ypač Europoje, nes aiškėja Rusijos imperinių ambicijų pasekmės.
Intelektualinis iššūkis ir imperinė nekaltybė
Didelis iššūkis yra tai, kad Rusijos metropolijoje nėra stipraus antikolonijinio intelektualinio judėjimo. Daugelis Rusijos intelektualų, net ir liberalų, puoselėja imperines nuotaikas. Tai apsunkina problemą, nes jie dažnai palaiko „vieningos Rusijos“ mitą, užuot pripažinę kolonijinį valstybės pobūdį.
Daugelis Rusijos intelektualų siekia vakarietiškų vertybių ir gyvenimo būdo, bet kartu pritaria imperinėms nuotaikoms. Šis vidinis prieštaravimas trukdo vystytis antikolonijiniam intelektualų judėjimui. Neturint stipraus intelektualinio pagrindo, kuris mestų iššūkį imperializmui, išlieka tam tikras monolitinės Rusijos suvokimas.
Mokslininkė pabrėžia dar vieną svarbią sąvoką – „imperatoriškoji nekaltybė“. Šis terminas kilo B. Kassymbekovos ir jos kolegės Ericos Marat straipsniuose.
„Abi pastebėjome, kad Rusijos intelektualus, visuomenę ir režimą sieja bendra gija – Rusijos imperinio gerumo idėja. Tai įsitikinimas, kad Rusija neša geranoriškumą ir nesupranta, kodėl kiti nėra dėkingi. Kaip žinote, Jekaterina Didžioji Kaukazo kolonizaciją teisino krikščioniška gerumo misija. Tokie liberalūs Rusijos istorikai, aršūs Vladimiro Putino kritikai, kaip Jurijus Pivovarovas, teigia, kad Rusijos kolonializmas buvo naudingas ar net labai svarbus kolonizuojamų šalių išlikimui“, – teigė mokslininkė.
Mintis, kad Rusija civilizuoja ir įgalina, buvo paplitusi net istorikės vaikystėje, rusų kalbos mokytojai teigė, kad visi turėtų būti dėkingi, jog išvengėme Indijos likimo britų kolonijinėje valdžioje. Šis geranoriškos, pasiaukojančios jėgos savivaizdis yra giliai įsišaknijęs Rusijoje.
„Kai matau, su kokiu nežmonišku smurtu rusų kareiviai kolonizuoja Ukrainą, brėžiu paraleles tarp šio geranoriškumo ir nekaltumo diskurso bei kraštutinio smurto, abu jie tarpusavyje susiję. Teigiu, kad šis smurtas kyla iš noro nubausti. Vadinasi, Rusijos kariuomenė ne tik okupuoja, ji nori nubausti ukrainiečius už tai, kad jie nejaučia dėkingumo Rusijos didybei, už nelojalumą“, – pasakojo B. Kassymbekova.
Taigi, pasak mokslininkės, rusų akyse ukrainiečiai yra išdavikai, kurie neįvertino Rusijos pasiaukojimo.
Kolonizuoja kolonizuotieji
„Rusijos ekspansija ir identitetas buvo sukurti imperializmo pagrindu. Ši idėja apima aukos ir pasiaukojimo valstybei jausmą, kai būti vargšu ar kentėti yra priimtina tol, kol Rusija yra didelė, jos bijoma ir į ją „žiūrima rimtai“. Čia pagarba prilyginama baimei, o ne grindžiama lygybės ir bendradarbiavimo samprata“, – teigia istorikė.
Rusijos kolonijinė ekspansija dažnai buvo susijusi su kalinių siuntimu į tolimas teritorijas, pavyzdžiui, Sibirą, Kaukazą ir Vidurinę Aziją. Tai matyti ir iš Gulago sistemos įkūrimo, kuri buvo skirta atokioms teritorijoms kolonizuoti. Ši koncepcija, vadinamoji baudžiamoji kolonizacija, taip pat buvo praktikuojama siekiant kolonizuoti Australiją.
Mokslininkė pridūrė, kad net ir būdami kaliniais, rusai šiose tolimose vietovėse buvo kolonizatoriai, o tai stiprino kultūrinį kančios ir pasiaukojimo identitetą. Ši patirtis sukūrė kultūrinę kolonizatoriaus vaizdinį, kuris taip pat vaizduojamas belaisviu. Tai stipriausiai išreiškė Puškinas, o vėliau – Tolstojus, Lermontovas ir kiti sovietiniai ir posovietiniai rusų autoriai.
„Šie veiksniai prisideda prie nacionalinio identiteto, kurio centre – buvimas auka. Tačiau ši auka gali greitai virsti agresija. Dabartinis režimas vaizduoja save kaip Vakarų auką ir tuo pateisina agresiją, teigdamas, kad būdas nustoti būti auka – tapti agresoriumi“, – pasakoja B. Kassymbekova.
Didelė laisvės kaina
„Vienas dalykas, kurio dažnai nepastebima, ypač Vakarų šalyse, yra tai, kad Rusijos imperijos žlugimas 1991 m. milijonams žmonių atnešė daugybę galimybių. Nepriklausomybę atgavusios tautos turėjo galimybę siekti orumo, demokratijos ir laisvės – tai, kas buvo neįmanoma Rusijos okupacijos sąlygomis“, – teigia istorikė.
Ji priduria, kad šį judėjimą už suverenumą ir lygybę reikėtų vertinti kaip žmogaus teisių judėjimą. Tai susiję su laisve rinktis, kurią Rusijos imperija istoriškai slopino. Išsilaisvinimas iš Rusijos kolonializmo iš esmės yra susijęs su žmogaus teisių, įvairovės ir demokratijos skatinimu.
„Nors Rusijos istorijoje būta liberalizmo apraiškų, jos buvo slopinamos. Dabartinis Ukrainos pasipriešinimas simbolizuoja naują viltį, nors ir brangiai kainuojančią. Tragiška situacija, kad ši viltis turėjo tokią didelę kainą“, – pabrėžė B. Kassymbekova.
