Su ja kartu iškeliavo ir daugiau nei šimtas šunų, kuriuos ji per daugelį metų išgelbėjo.
„Būsiu su jais, kad ir kur jie būtų [...] jie yra mano gyvenimas“, – sakė ji, varydama išsigandusius šunis į narvus, kuriuos savanoriai krovė į mikroautobusus.
O. Hubenko, kaip ir dauguma kitų kaimo gyventojų nesutiko palikti savo namų per daugiau nei dvejus metus trunkantį karą. Rusų pajėgos sritį, kurioje įsikūręs jų kaimas, pradėjo šturmuoti nuo 2022 metų pavasario ir iki tų pačių metų rudens buvo okupavusios dalį regiono.
Nepaisant suintensyvėjusių smūgių, Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje jie gyveno palyginti ramiai.
Tačiau penktadienį Rusijos kariai peržengė gynybines linijas, artilerija ir lėktuvais atidarė naują frontą ir privertė tūkstančius žmonių bėgti.
Dabar Maskvos pajėgos veržėsi vos už keliolikos kilometrų į šiaurę nuo O. Hubenko namų Ruski Tyškuose, aplink kuriuos nuolat aidi sprogimai.
„Rusija žengia į priekį (...) Čia labai pavojinga“, – sakė ji, rodydama į gyvenvietės šiaurę.
Sode, šalia žaidimų aikštelės su sulaužytomis supynėmis, stovėjo dešimtys medinių šunų būdų.
„Kiekvieną dieną vyksta apšaudymai, [šunys] gyvena rūsyje (...) ten tamsu“, – pasakojo ji.
O. Hubenko su žibintuvėliu ant galvos daug kartų turėjo eiti į tamsų ir voratinkliais apraizgytą rūsį, kad išneštų visus keturkojus į lauką.
Savanoriai jos laukė prie raudonų durų, ant kurių didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta: „ŽMONĖS, VAIKAI“.
Savanoriai, prieš uždarydami šunis į metalinius narvus, padedant O. Hubenko, patikrino, ar jie sugyvena tarpusavyje.
„Manėme, kad galėsime likti“
„Nemėgstu žmonių. Neevakuoju žmonių, palikčiau juos ten“, – sakė savanoris Pavelas Chramcovas, pridūręs, kad pareigūnai jau seniai ragina gyventojus palikti namus.
„Tai buvo jų pasirinkimas likti, šunys tokio pasirinkimo neturi“, – pridūrė jis.
P. Chramcovas užsiminė, kad dieną prieš tai keli ukrainiečių savanoriai susidūrė su rusų kareiviais, o vienas iš jų buvo pašautas į koją.
„Dabar jie puola, nuolat saugaisi, kad nesusidurtum su rusų kariais“, – sakė jis.
Pasak Charkivo gubernatoriaus Oleho Synjehubovo, savanoriams ir policijai pavyko iškeldinti beveik 6 tūkst. srities gyventojų.
Jie buvo priversti bėgti nuo besiveržiančių Rusijos pajėgų, kurios paskelbė apie laimėjimus prie Vovčansko ir pasienyje įsikūrusio Lypčių kaimo.
Iš Lypčių evakuojama 74-erių Kateryna Stepanova sakė tikinti, kad galės grįžti į kaimą, kuriame praleido visą savo gyvenimą.
„Tai buvo beviltiška situacija, bet mes manėme, kad galėsime likti [...] norėjome likti namuose, sodinome sodą, turėjome vištų ir ančių“, – pasakojo ji.
Tačiau K. Stepanova pabėgo taip, kaip stovi, gatvėje pradėjus kristi bomboms.
O. Hubenko, turėjusi daugiau laiko pasiruošti išvykimui, galėjo nuvežti savo augintinius į prieglaudą, kur jai buvo pažadėta, kad ji galės su jais pasilikti.
Ji taip pat tikėjosi vieną dieną grįžti.
„Pastatėme jiems naujus aptvarus. Tikiuosi, kad karas baigsis ir mes grįšime (...) jie bus su manimi, ir viskas bus gerai“, – vylėsi ji.
