Nužudytosios N.Estemirovos artima draugė Oksana Čelyševa, trumpai viešėjusi Vilniuje, vakar sutiko LŽ pakomentuoti situaciją Rusijoje. O.Čelyševa yra Rusijos ir Čečėnijos draugijos viceprezidentė, 2006 metais apdovanota "Amnesty International" už žurnalistiką, keliančią pavojų gyvybei, rašanti "Guardian", "Independent", "Times".
- Tai, be jokios abejonės, Ramzano Kadyrovo rankų darbas, nors jis ir ne pats tiesiogiai nužudė Nataliją. Tai padaryta jam leidus, o žinant, kas yra jo šeimininkai, kas jį atvedė į valdžią, asmeninė atsakomybė už šį nusikaltimą tenka tiesiogiai Maskvai. Jis be savo šeimininkų Maskvoje leidimo taip elgtis nedrįstų.
- Kas ir kokiais būdais sugebėtų, jei apskritai sugebėtų, sustabdyti šį politinį žvėrišką oponentų žudymą?
- Jei atvirai, tai esant dabartinei politinei situacijai ir veikiant dabartinei Rusijos Federacijos valdžiai negaliu tikėtis, kad bus atliktas teisingas ir išsamus šio nusikaltimo tyrimas, o nusikaltėliai bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Apgailestaujant tenka konstatuoti, kad sistemingi žmogaus teisių pažeidimai Rusijoje yra būtent tas pagrindas, ant kurio laikosi dabartinė valdžia. O gausybė nusikaltimų, kurie buvo padaryti žurnalistams, žmogaus teisių gynėjams, profsąjungų aktyvistams ir kurie nebuvo ištirti, rodo, kad susiduriame ne su atskirais, pavieniais faktais, o kasdiene praktika, norma. Tai galima vadinti nuolatine praktika.
- Ką daryti - tiek pačiai Rusijai, tiek Europai, pasauliui?
- Tai, kas daroma, ne visada žinoma už Rusijos ribų, tačiau Rusija tikrai nenutildyta. Natalija Estemirova tikrai nebuvo vienintelė ir ne vieniša. Pažiūrėkite į sąrašus žmonių, kuriuos nužudė, pasodino į kalėjimus, uždarė į psichiatrijos ligonines. Jūs suprasite, kad žmonės jau netyli ir netylės.
Kadangi esu priversta gyventi Suomijoje, o ne tėvynėje, noriu priminti, kad atsakomybė dėl to, kas vyksta Rusijoje, tenka ir Europai, ir visam likusiam laisvam pasauliui. Mes netylime, mes dirbame, nepaisydami visų pavojų. O Europa savo nuolankiu tylėjimu išdavė Čečėniją, nepalikdama vilties, kad ši problema būtų išspręsta politinėmis priemonėmis. Ši nusikalstama praktika lėmė, kad Čečėnijos sindromas iš pradžių išsiplėtė po visą Kaukazą, o vėliau ši praktika pradėta taikyti iš esmės visuose Rusijos regionuose prieš asmenis, kuriuos valdžia laiko opozicija sau. Europa, priimdama šimtus deklaracijų, ir toliau vykdo prisitaikėliškumo Rusijai politiką.
Rimantas VARNAUSKAS
