Šiandienės Rusijos gyvenimo diskurse grėsmės samprata užima svarbią vietą. Ji yra nuolatos aktualizuojama – tiek žiniasklaidos, tiek ir oficialių valstybės pareigūnų. Iš vienos pusės, čia nėra nieko nuostabaus – kiekviena šalis gyvena tam tikrų grėsmių ir iššūkių kontekste. Kaip pavyzdį galima paminėti terorizmo grėsmę, kuri yra aktuali daugeliui valstybių (tarp jų – ir Rusijai). Tačiau, iš kitos pusės, grėsmės sampratos aktualizavimas gali tapti ir manipuliavimo įrankiu.
Dvi grėsmių kategorijos
Grėsmes, apie kurias kalbama Rusijos viešojoje erdvėje, galima priskirti dviem kategorijoms: 1) grėsmė valstybės saugumui ir 2) grėsmės strateginiams valstybės interesams.
Grėsmė valstybės saugumui yra paprasta ir visiems suprantama kategorija, apimanti platų grėsmių ratą – tiesioginės karinės invazijos grėsmę, teroristinę grėsmę (grėsmę piliečių gyvybei ir gerovei), šnipinėjimo grėsmę ir t. t. Grėsmės valstybės saugumui samprata yra susijusi su galimu nestabilumu šalies viduje (separatizmo grėsmė) ar prie jos sienų (priešiškai nusiteikę kaimynai).
Grėsmė strateginiams valstybės interesams yra tiesiogiai susijusi su vaidmeniu, kurį pasaulyje siekia vaidinti Rusija. Geopolitiškai šios grėsmės samprata pirmiausia yra susijusi su žlugusios Sovietų Sąjungos teritorija. Maskva automatiškai apibrėžia šią erdvę kaip savo strateginių interesų sritį. Neatsitiktinis buvo staigus Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) atsiradimas ant Sovietų Sąjungos griuvėsių – tai reikėtų vertinti kaip savotišką mėginimą išlaikyti sovietinės imperijos kontūrus, kur pagrindinis vaidmuo ir vėl atitektų Maskvai.
Dabar jau galima teigti, kad Europos Sąjungos analogo iš NVS neišėjo – gal pirmiausia dėl to, kad Maskva pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje tapo ne vieninteliu ir ne pačiu didžiausiu traukos centru (Gruzija ir Ukraina žiūri euroatlantinės integracijos link, Moldovos traukos centras yra ES ir NATO narė Rumunija, o Azerbaidžano – NATO narė Turkija). Tačiau kaip tik savo politikos nesėkmes NVS erdvėje Rusija pirmiausia ir vertina kaip grėsmę strateginiams valstybės interesams.
Tikriausiai pats geriausias tokio pobūdžio pasitvirtinusios grėsmės pavyzdys buvo „oranžinė revoliucija“ Ukrainoje. Kas mūsų vertinama kaip Ukrainos pilietinės visuomenės triumfas, Rusijos apibrėžiama kaip grėsmė strateginiams interesams (į valdžią atėjo Viktoras Juščenka, nugalėjęs Kremliaus proteguojamą Viktorą Janukovyčių). Be to, jau pačiame „spalvotosios revoliucijos“ principe Rusija įžiūri grėsmę valstybės/valdžios saugumui (jei tokio pobūdžio įvykiai kiltų Maskvoje).
NATO plėtra, arba „priešas už vartų“
Grėsmę strateginiams valstybės interesams pateikti kaip grėsmę valstybės saugumui yra vienas labiausiai mėgstamų šiandienės Rusijos valdžios manevrų. Čia pavyzdžiu gali būti Baltijos šalių įstojimo į NATO precedentas. Daugelis greičiausiai dar pamena itin neigiamą Rusijos reakciją į šį procesą. Maskvos įniršį galima suprasti – tai buvo jos pralaimėjimas strateginių interesų plotmėje (į strateginių interesų zoną Baltijos šalys įeina kaip buvusios sovietinės respublikos). Faktiškai dabar Rusijos isterija tęsiasi dėl Ukrainos ir Gruzijos siekių įstoti į NATO. Iš esmės tai tos pačios ilgos istorijos, verčiančios Rusiją nerimauti, tęsinys – natūrali NATO plėtra (natūrali todėl, kad Maskva neretai elgiasi agresyviai ir, kas be ko, atstumiančiai) pirmiausia pasiekė buvusio Varšuvos bloko šalis (Lenkiją, Čekiją), vėliau Aljansas įžengė ir į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją (Baltijos šalys) ir, galiausiai, dabar gali peržengti NVS ribas. Visa tai galima vertinti kaip grėsmę, bet tik kaip grėsmę strateginiams Rusijos interesams.
Tačiau Rusijos politinio ir visuomeninio gyvenimo diskurse ši situacija vaizduojama kitaip: akcentuojama kaip tik tariamoji grėsmė valstybės saugumui. NATO vaizduojamas kaip agresyvus aljansas, siekiantis „apsupti“ Rusiją. Kartu formuojama tvirta visuomenės nuomonė, sutampanti su šiuo įvaizdžiu (padaryti tai nėra sunku, nes dar dėl sovietinės propagandos daugumai Rusijos gyventojų NATO jau nuo vaikystės buvo žinomas kaip priešas Nr. 1).
NATO plėtros kaip grėsmės valstybės saugumui (o ne strateginiams valstybės interesams) vaizdavimas turi stiprų psichologinį pagrindą. Valstybės saugumas tiesiogiai liečia kiekvieną valstybės pilietį, o grėsmė valstybės interesams pirmiausia asocijuojasi su įmantriais politiniais žaidimais, kurie paprastus žmones mažai tedomina.
Išorinės grėsmės veiksnys Rusijoje yra itin vertinamas. Tai labai sena ir paprasta formulė: kai žmonės žino, kad „priešas už vartų“, jie visą savo dėmesį sutelkia ties šia grėsme, kreipdami mažiau dėmesio į tai, kas vyksta valstybės viduje. Kitaip sakant, išorinė grėsmė padeda nukreipti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų. Tokios grėsmės fone nublanksta klausimai, susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, spaudos laisve, o kariuomenei suteikiamas savotiškas „šventosios karvės“ statusas.
Iš tikrųjų labai sunku įsivaizduoti, kad NATO galėtų kelti realią grėsmę Rusijos saugumui. Šiaurės Atlanto aljansas yra gynybinė organizacija. Reali grėsmė iš NATO pusės Maskvai galėtų kilti tik vienu atveju – jeigu Rusija ketintų užpulti vieną iš Aljanso šalių, t. y. kai suveiktų penktasis NATO sutarties straipsnis, reglamentuojantis kolektyvinio saugumo principus. Bet tokiu atveju būtų galima kalbėti, kad Rusija pati sau sukūrė grėsmę.
Jeigu net kokia viena Aljanso šalis ryžtųsi agresijai prieš Rusiją (tiesą pasakius, nežinau nė vienos NATO šalies, kurios valdžiai tai galėtų šauti į galvą), tai dar nereiškia, kad ją palaikytų nors viena kita Aljanso narė. Belieka pakartoti – NATO yra gynybinė, o ne puolamoji organizacija.
Apgaulingas Kinijos žavesys
Formuodama savo strateginius prioritetus, Rusija viltingai žiūri į Kiniją. Pastaruoju metu kaip tik ši šalis vaizduojama kaip svarbiausia Maskvos partnerė strateginiuose žaidimuose prieš JAV ir Vakarų Europą. Neatsitiktinai naujasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pirmam savo užsienio vizitui pasirinko Kazachstaną (artimą Rusijos partnerį NVS plotmėje) ir Kiniją. Kremliuje vyrauja nuomonė, kad sudariusi aljansą su Pekinu Rusija kartu su Kinija gali tapti rimta atsvara JAV. Tačiau toks požiūris gali būti klaidingas ir pražūtingas pirmiausia pačiai Rusijai.
Kinija įgyja vis daugiau svorio tarptautinėje arenoje. Jos vaidmuo vertinamas įvairiai. Negalima paneigti ir šios šalies ekonominių laimėjimų, jos progresas šioje srityje yra tiesiog milžiniškas. Tačiau Kinija vis dar sulaukia nemažai priekaištų dėl žmogaus teisių pažeidimų. Kaip ten bebūtų, Pekinas yra pajėgus tapti vienu iš pasaulio centrų, kurio nuomonės bus paisoma. Tačiau kyla klausimas: ar Kinijai, siekiančiai tokio vaidmens, bus reikalinga Rusija?
Galimame Rusijos ir Kinijos aljanse iš karto pastebima esminių nesutarimų grėsmė. Viskas priklauso nuo to, ar Rusijai pavyks sudaryti su Kinija lygiavertę sąjungą, ar prasidės „vyresniojo“ ir „jaunesniojo“ brolio pozicijų dalybos. Suprantama, kad „broliškuose santykiuose“ Rusija sieks užimti sau įprastą „vyresniojo brolio“ poziciją, tačiau Kinijos atžvilgiu tai padaryti bus nelengva, nes šis vaidmuo tokios sąjungos atveju akivaizdžiai turėtų atitekti Pekinui. Rusija nėra pripratusi prie „jaunesniojo brolio“ pozicijos, todėl, jeigu realizuosis kaip tik toks scenarijus, konfliktinė situacija yra neišvengiama.
Įdomus gali būti atsakymas į klausimą, kaip pati Kinija vertina politinės, ekonominės ir karinės sąjungos su Rusija galimybes. Neseniai pasirodė žinomo rusų publicisto Andrejaus Piontkovskio straipsnis „Čžuan Čžou peteliškė“ [http://www.grani.ru/Politics/World/Asia/m.137148.html], kuriame, remdamasis turima informacija ir savo įžvalgomis, autorius daro išvadą, kad Kinija nežiūri į Rusiją kaip į rimtą partnerę. Čia pat galima pridurti, kad kaip tik Kinija gali kelti realią grėsmę nacionaliniam Rusijos saugumui. Kremlius atmeta tokią galimybę, tačiau šios nuomonės šalininkai turi rimtų argumentų. Jau ne pirmus metus kalbama apie aktyvią Kinijos piliečių migraciją į tuštėjantį Rusijos Tolimųjų Rytų regioną. Baiminamasi, kad ateityje Pekinas gali pareikšti savo pretenzijas į šias teritorijas. Kinijos dėmesį taip pat gali patraukti ir gausūs naudingųjų iškasenų ištekliai, kuriais disponuoja Rusija.
Išvados
Sunku pasakyti, kiek rimtai ir, svarbiausia, realistiškai Rusijos valdžia vertina grėsmes, su kuriomis gali susidurti šalis. Analizuojant žiniasklaidą (kurioje išskirtinas politikų pasisakymų „žanras“), akivaizdu, kad kai kuriomis grėsmių sampratomis neretai manipuliuojama, siekiant užtikrinti tam tikrus oficialiosios valdžios interesus, sukurti tinkamą viešąją nuomonę. Prie tokių manipuliacijų galima priskirti jau minėtą pervertinamą NATO plėtros grėsmę arba kai kurių nevyriausybinių organizacijų (ypač finansuojamų iš užsienio fondų lėšų) veiklos vertinimą kaip „grėsmę nacionaliniam saugumui“. Pasitaiko, kad apie tokias grėsmes Rusijoje kalbama net pačiu aukščiausiu lygiu.
Grėsmės realumo įvertinimo svarba čia minima neatsitiktinai. Užsižaidus su tariamomis grėsmėmis galima nepastebėti ir deramai neįvertinti realaus pavojaus ir sulaukti labai rimtų padarinių. Kaip pavyzdį verta pateikti plačiai žinomą istorinį faktą, kad 1941 metais Stalinas iki paskutinės akimirkos, ignoruodamas žvalgybos pranešimus, netikėjo, jog fašistinė Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą. Kalbėti apie tai, kokie buvo šios grėsmės neįvertinimo padariniai, tikriausiai nereikia.
Kaip teigta straipsnio pradžioje, kiekviena šalis gyvena tam tikrų grėsmių ir iššūkių apsuptyje. Siekdama užtikrinti savo saugumą valstybė turi greitai ir operatyviai reaguoti į gresiantį jai pavojų. O kova su vėjo malūnais gali tik išeikvoti jėgas, reikalingas realioms grėsmėms pažaboti. Straipsnio autorius mano, kad šios paprastos minties nesuvokimas šiuo metu yra didžiausia grėsmė, kylanti šiandienei Rusijai.
Viktor Denisenko
