Pirmąsias Boriso Jelcino mirties metines Rusija paminės atidengdama pirmajam prezidentui skirtą monumentą visiškai greta Novodevičių kapinių, kuriose palaidoti jo palaikai. Kaip teigia „Russia Today“, B. Jelcinas, kuris išgarsėjo sparčiai vykdytomis ekonominėmis bei politinėmis reformomis, yra viena iš prieštaringiausiai vertinamų figūrų pastarųjų dešimtmečių šalies istorijoje.
Pirmasis Rusijos Federacijos prezidentas priklausė Komunistų partijos viršūnei. Kai kurie analitikai netgi juokauja, jog vienintelis kelias, kurį jis žinojo, buvo autoritarizmas, tačiau jo instinktai buvo demokratiški. „Kartą jis atsisuko į mane ir pareiškė, „mes turime duoti pinigų šiai gamyklai“. Aš atsakiau, kad biudžete jau nebėra pinigų. Jis atkirto: „Kokiame biudžete? Juk aš esu prezidentas!”. Tačiau jis greitai mokėsi“ – pamena buvęs finansų ministras ir B. Jelcino bendražygis Aleksandras Livšitsas.
Vienas iš svarbiausių B. Jelcino prioritetų buvo Rusijos santykių su Vakarais gerinimas. Atverdamas sienas bei suteikęs spaudos laisvę, jis atvėrė pasaulį Rusijai bei Rusiją pasauliui. Nors spaudos laisvė ir buvo vienas iš didžiausių jo prioritetų, tačiau paties prezidento santykiai su ketvirtąja valdžia buvo ganėtinai prieštaringi.
„Tik įsivaizduokite, iškart po perversmo mes susitarėme su juo dėl interviu. Mes atvykome į jo rezidenciją Sočyje apie 23 valandą, pasibeldėme į vartus ir buvome paprašyti palaukti. Aš niekada nepamiršiu, kad vartams atsivėrus, už jų stovėjo jo žmona Naina. Ji buvo įsispyrusi tik į šlepetes ir mums teištarė labai atsiprašanti dėl visko, bet B. Jelcinas jau miega“ – prisiminimais dalijosi televizijos žurnalistė Tatiana Mitkova.
Tačiau būtent B.Jelcino valdymo metais ekonominės reformos lėmė spartų pragyvenimo lygio nuosmukį, klestėjo korupcija, gatvėse bei versle dominavo organizuoto nusikalstamo pasaulio atstovai. 1993 metais jis į Rusijos parlamentą nusiuntė tankus bei suvaržė gatvės protestus. 1995 metais būtent B. Jelcinas pradėjo pirmąjį karą Čečėnijoje.
Prieš 1996 metais vykusius prezidento rinkimus Komunistų partija laimėjo daugumą parlamente. Tačiau, nepaisydamas kai kurių savo bendražygių protestų, B. Jelcinas nusprendė dalyvauti rinkimuose ir juos laimėjo – tiesa, maža persvara.
Jam ir jo šaliai tuo metu tai buvo itin svarbūs rinkimai, kuriuose sprendėsi Rusijos ateitis: ar piliečiai rinksis demokratiją, ar atsigręš atgal į praeitį ir į valdžios olimpą grąžins ilgą laiką geležiniu kumščiu valdžiusius komunistus.
B. Jelcino vardas sukelia prieštaringas emocijas, tačiau dauguma sutinka, kad be jo Rusija šiandien būtų visiškai kitokia šalis.
Kilo karjeros laiptais
Gimė Borisas Nikolajevičius 1931 metais Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) srityje, valstiečių šeimoje. Baigęs politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. 1961 metais įstojo į komunistų partiją ir vis kilo karjeros laiptais. Prabėgus 15 metų, B.Jelcinas tapo partijos sekretoriumi Sverdlovske – viename iš labiausiai tuo metu saugomų Sovietų Sąjungos karinės pramonės miestų. 1985 metais, prasidėjus M.Gorbačiovo inicijuotai perestroikos politikai, B.Jelcinas buvo pakviestas į Maskvą. Jam buvo patikėta užduotis sudrebinti komunistų partijos atgyvenusioje struktūroje susiformavusius korupcinius ryšius. Be to, netrukus Borisas Nikolajevičius buvo išrinktas ir Centro komiteto sekretoriumi, kuruojančiu statybų klausimus. Be šių pareigų, 1978-1989 metais B.Jelcinas dar buvo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos deputatas, keletą metų priklausė Prezidiumui. Nuo 1981 metų dalyvavo partijos Centro komiteto veikloje.
Jis buvo griežtas vadovas, nesibodėjęs priimti radikalius sprendimus. Tačiau daugelis B.Jelciną prisimins ir kaip nuoširdų, besišypsantį, su žmonėmis laisvai bendraujantį politiką. Juk komunistiniais laikais partijos viršūnės gyveno atsitvėrusios nuo eilinių žmonių devyniomis sienomis. O Borisas Nikolajevičius mėgo bendrauti su minia. Sovietų Sąjungos gyventojai jį matė kaip paprastą žmogų, kuris nesibodėjo eiti į minią, drąsiai reikšti savo minčių ar galų gale – išgerti taurelę degtinės.
B.Jelcino konkurentai teigė, kad toks jo elgesys tėra pigus ir ciniškas politinis triukas, skirtas liaudies simpatijoms pavergti. Tačiau paprasti žmonės jį mylėjo, o komunistų partijos viršūnėlės negalėjo su tuo susitaikyti. B.Jelcinas palaikymo nesusilaukė netgi iš jį Maskvon pasikvietusio M.Gorbačiovo.
Tad 1988 metais B.Jelcinas pasitraukė iš politbiuro veiklos, o po dvejų metų apleido ir partijos gretas. Netrukus po pasitraukimo jis susidėjo su opozicija. Borisas Nikolajevičius netgi nešė vieno iš dvasinių disidentinio judėjimo Sovietų Sąjungoje įkvėpėjų A.Sacharovo karstą. A.Sacharovas buvo dvasinis ir idėjinis lyderis, o B.Jelcinas gali būti laikomas tikru kariu, atvirai stojusiu į kovą su sovietine sistema ir kovojusiu pačiose priešakinėse fronto linijose. Komunistų partijos populiarumui smunkant, B.Jelcinas išliko politikos viršūnėje. 1991 metais jis tapo pirmuoju Rusijos prezidentu. Tiesa, tuo metu Rusija tebebuvo Sovietų Sąjungos sudėtinė dalis.
1991 metų rugpjūčio 19 dieną komunistų partijos „kietosios linijos šalininkai“, remiami dalies kariuomenės vadų, griebėsi paskutinio šiaudo mėgindami išlaikyti sovietų imperijos egzistenciją. M.Gorbačiovas buvo izoliuotas Kryme, o Maskvoje sąmokslininkai sudarė Valstybinį nepaprastosios padėties komitetą ir kariuomenės padedami pabandė užimti parlamentą. Borisas Nikolajevičius ištaikęs momentą užšoko ant tanko ir viešai paskelbė, kad šį komunistų žingsnį laiko valstybiniu perversmu. Tai buvo poelgis, įrodęs, kad liaudies valia gali nugalėti net autoritarinio režimo siųstų tankų grėsmę. Po keturių dienų buvo uždrausta pati komunistų partija, o nesėkmingą pučą B.Jelcinas panaudojo tam, kad diskredituotų tiek pačius perversmininkus, tiek M.Gorbačiovą.
Metų pabaigoje Sovietų Sąjunga galutinai žlugo. B.Jelcino asmenybė iškilo greta kitų pagrindinių totalitarinio komunistinio slibino jėgos griovėjų. Lenkijoje komunizmo žlugimas neįsivaizduojamas be Lecho Valensos, Čekijoje – be Vaclavo Havelo, Lietuvoje – be profesoriaus Vytauto Landsbergio, o B.Jelcinas komunizmą sunaikino pačiame jo lopšyje – Kremliuje. Rusija bent jau trumpam pradėjo demokratinės eros epochą.
Demokratinė epocha
Žlugus Sovietų Sąjungai, B.Jelcinas tapo jau nepriklausomos Rusijos prezidentu. Visiškai nebeveikianti planinė ekonomika buvo pakeista laisvąja rinka. Tai buvo periodas, kai už grašius buvo privatizuotos svarbiausios valstybinės bendrovės, šalies politiniame gyvenime vis labiau įsigalėjo vadinamieji oligarchai. Šalyje išryškėjo gerove besimėgaujančių turtuolių ir vargingai gyvenančių žmonių socialiniai skirtumai. Pastarieji gyventojai buvo pripratę prie valstybės reguliuojamos planinės ekonomikos. Pirmieji nepriklausomos Rusijos metai į šalies žmonių atmintį įeis kaip ekonominio nestabilumo, anarchijos laikas. B.Jelcino populiarumas dėl to labai smuko. Žmonėms reikėjo, kad jų problemas spręstų tvirtas lyderis, prie kurio jie buvo pripratę esant Sovietų Sąjungai, o ne laisvoji rinka, tvirta ranka – o ne demokratinės institucijos. Tačiau tai buvo neišvengiamas žingsnis. Jei B.Jelcinas nebūtų prisiėmęs visos atsakomybės bei rizikos ir nevykdęs liberalių rinkos reformų, tikriausiai ir šiandieninė Rusijos visuomenė neregėtų jokių kylančios ekonomikos vaisių.
Šalyje klestint anarchijai, 1993 metų rugsėjo 21 dieną jis paskelbė apie liaudies deputatų suvažiavimo paleidimą ir naujus Dūmos rinkimus. Tačiau šalies viceprezidento Aleksandro Ruckojaus vadovaujami maištininkai atsisakė vykdyti B.Jelcino įsakymus. A.Ruckojus pareiškė, kad nuo šiol būtent jis eina valstybės vadovo pareigas. Buvo sudarytas netgi naujas ministrų kabinetas.
Įtampa tarp prezidento rėmėjų ir paleistos Dūmos šalininkų peraugo į ginkluotus susirėmimus. A.Ruckojaus kvietimu pastarieji šturmu užėmė Maskvos merijos pastatą ir patraukė Ostankino televizijos bokšto link. B.Jelcinas paskelbė nepaprastąją padėtį ir nusprendė šturmuoti Dūmos rūmus. Tad šįkart tankai parlamento link pajudėjo jau paties Boriso Nikolajevičiaus reikalavimu. Šturmo metu neapsieita be aukų – žuvo beveik 150 žmonių. Tačiau naujoji Dūma lūkesčių nepatvirtino ir bene vienintelė teigiama šio konflikto pasekmė buvo naujos Konstitucijos, suteikiančios prezidentui didesnes galias, priėmimas. Taip Rusija bent iš dalies buvo apsaugota nuo destruktyvių ir bevaldystę kurstančių Dūmos veiksmų.
Karas Čečėnijoje
Prabėgus metams, tarptautinės bendruomenės akys vėl nukrypo į Rusiją. 1994-aisiais B.Jelcino įsaku Rusijos karinės pajėgos, įsiveržusios į Čečėniją, siekė numalšinti separatistines šios respublikos viltis. Tūkstančiai žuvo – tarp jų daug civilių, dar daugiau žmonių neteko būsto ir tapo pabėgėliais. Karas destabilizavo visą regioną, jis iki šiol yra viena pagrindinių grėsmių Rusijos politiniam stabilumui.
2000 metais duodamas interviu vienai iš televizijų, B.Jelcinas pripažino, kad Čečėnijos karas, pražudęs tūkstančius civilių gyventojų, yra didžiausia moralinė našta, kurią jis turi pakelti. Borisas Nikolajevičius teigė prisiimąs asmeninę atsakomybę dėl Čečėnijos tragedijos. Tačiau tuo pat metu jis teigė, kad kitos alternatyvos nebuvo ir kariuomenė turėjo įsikišti, kad neleistų separatistinėms nuotaikoms pasklisti po visą regioną.
Rusijos viduje tuo metu siautė korupcija ir kriminalinės gaujos. Į politinę areną sugrįžo komunistų partija. Atrodė, kad B.Jelcino era eina į pabaigą. Tačiau artėjant 1996 metų prezidento rinkimams, Borisas Nikolajevičius tarsi atgimė. Į Kremlių pasikvietus čečėnų politinius lyderius, buvo baigtas karas šioje respublikoje. Be to, jo rinkimų kampanija tryško energija, ir B.Jelcinas sugebėjo save pristatyti kaip energingą ir ryžtingai veikti nusiteikusį kandidatą. Triumfavęs rinkimuose, kuriuose dauguma rinkėjų tvirtai atmetė galimybę grįžti į komunistinę praeitį, jis dar vienai kadencijai pasiliko Kremliaus šeimininku.
Neįgalus vadovas
Netrukus po inauguracijos prezidentui Maskvoje buvo sėkmingai atlikta širdies kraujagyslių šuntavimo operacija. Tačiau dar po dviejų mėnesių B.Jelcinui vėl teko atsiduoti gydytojų priežiūrai. Į ligoninę jį gultis privertė ūmus plaučių uždegimas.
Nuo to laiko Borisas Nikolajevičius taip visiškai ir nepasveiko. Sveikatos problemos jį vertė kartkartėmis pasitraukti iš Rusijos politinio gyvenimo net kelioms savaitėms. Problemos dėl alkoholio vartojimo taip pat turėjo įtakos, kad smuko prezidento populiarumas. Ne vieną kartą B.Jelcinas spaudos konferencijose pasirodydavo apsvaigęs. Bene įsimintiniausia scena įvyko Berlyne, kai Borisas Nikolajevičius, padauginęs tauriųjų gėrimų, stvėrė batutą iš orkestro dirigento ir pats bandė diriguoti koncertui. Prezidento problemos dėl alkoholio vartojimo tapo netgi tarptautinės pajuokos objektu. Populiariame JAV animaciniame filmuke „Simpsonai“ pagrindinis herojus Homeris bare pučia į alkoholio matuoklį, kuriame aukščiausia girtumo skalė pažymėta būtent B.Jelcino vardu.
Prezidento įtakai smunkant, Kremliuje vis labiau įsigalėjo įvairios dėl valdžios besivaržančios politinės grupuotės. 1998 metais Rusiją ištiko gili ekonominė krizė. B.Jelcinas buvo priverstas atleisti ministrą pirmininką. Kitais metais vyriausybė buvo pakeista net du kartus. 1999-ųjų rugpjūtį premjeru tapo buvęs slaptųjų tarnybų darbuotojas Vladimiras Putinas.
Dar po keturių mėnesių Borisas Nikolajevičius nusprendė pasitraukti iš prezidento posto ir savo įpėdiniu paskyrė V.Putiną. Užleisdamas postą, jis teigė, kad palieka šalį jaunajai politikų kartai, kurios vedama Rusija niekada nebegrįš į praeitį. Tačiau, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, matome, kad B.Jelcinas klydo. Boriso Nikolajevičiaus valdymo metais pradėję vešėti demokratijos daigeliai naikinami: valdžia centralizuojama prezidento rankose, vis labiau įsigali laisvo žodžio varžymas, opozicijos persekiojimas, politinės bylos, kuriomis siekta turto perdalijimo. Būtent V.Putino paskyrimas įpėdiniu yra laikomas didžiausia B.Jelcino klaida.
Tačiau niekas nepaneigs, kad B.Jelcino valdymo metai buvo galimybė tikėtis kitokios – laisvos, demokratiškos, pagarba žmogaus teisėmis grindžiamos Rusijos. Kaip teigė buvęs Rusijos vicepremjeras Borisas Nemcovas, didžiausias indėlis į B.Jelcino atminimą būtų laisvės šaliai sugrąžinimas.
