Persekioja nesėkmės
Kosmoso tyrinėjimai, kaip ir karinė sfera šiandien, – aukštųjų technologijų laukas. Jame Maskva atsiduria ambivalentiškoje situacijoje. Viena vertus, Rusija akcentuoja savo mokslo lygį, kuris didžiąja dalimi irgi yra paveldėtas iš sovietmečio laikų, kita vertus, jaučia stiprią techninio atsilikimo baimę. Nors Rusijoje bandoma kurti produktus, kurie konkuruotų su technologiniais Vakarų laimėjimais (pavyzdžiui, navigacijos sistema GLONASS turėtų sudaryti konkurenciją amerikiečių sukurtai GPS), tie bandymai dažniausiai nėra labai sėkmingi.
Kenčia ir kosminė sfera, kuri reikalauja ypač aukšto lygio technologijų. Vien per 2011 metus Rusija čia patyrė kelias rimtas nesėkmes.
- Vasario mėnesį į reikiamą orbitą neišėjo palydovas „Geo-IK2“.
- Rugpjūčio mėnesį nesėkme baigėsi projektai „Ekspress-AM“ ir „Progress M-12M“.
- Lapkričio mėnesį netrukus po starto prarastas ryšys su automatine tarpplanetine stotimi „Fobos-Grunt“, turėjusia nuskrieti iki Marso palydovo Fobo.
- Gruodžio mėnesį įvyko nesėkmingas telekomunikacijų palydovo „Meridian“ paleidimas.
Visos šios nesėkmės brangiai kainavo. Vien į „Fobos-Grunt“ stoties, kuri galiausiai nukrito į Žemę šių metų sausio mėnesį, programą investuota 5 mlrd. rublių (apie 450 mln. litų). Be materialinių nuostolių, tenka kalbėti ir apie nuostolius Rusijos kosminės pramonės įvaizdžiui – jos patikimumo lygiui.
Paslaptingi priešai
Įdomų nesėkmių kosmoso srityje paaiškinimą neseniai pateikė Rusijos Federalinės kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovas Vladimiras Popovkinas. Jis užsiminė, kad nesėkmes kosmoso sferoje galėjo lemti paslaptingas poveikis. „Nenoriu nieko kaltinti, tačiau šiandien yra labai galingų poveikio kosmoso aparatams priemonių, kurių panaudojimo negalima atmesti“, – labai abstrakčiai pareiškė V. Popovkinas. Jis pažymėjo, kad nesėkmės su palydovais nutinka, kai jie būna „kitoje Žemės pusėje“, t. y. ten, kur iš Rusijos sekimo stočių jų skrydžio negalima kontroliuoti.
„Rossijskaja gazeta“, remdamasi V. Popovkino pareiškimu, straipsnyje „Tamsiojoje Žemės pusėje“ išplėtojo „paslaptingo poveikio“ teoriją. Straipsnyje cituojamas valstybinės korporacijos „Rostechnologiji“ mokslinės techninės tarybos vadovas Jurijus Koptevas, kuris teigia, kad visai tikėtina, jog palydovų valdymo sistemos gali būti sutrikdytos paveikiant jas elektromagnetine spinduliuote. Su tokiu poveikiu bandoma susieti ir nesėkmes karinėje pramonėje (pavyzdžiui, problemas su jūrinio bazavimo balistine raketa „Bulava“) bei NATO (JAV) priešraketinės gynybos sistemos Europoje keliamą grėsmę. Pavyzdžiui, „Rossijskaja gazeta“ mano, kad į priešraketinės gynybos kompleksą gali įeiti ir sistemos, kurios sugebės daryti poveikį Rusijos raketoms, t. y. jų valdymui.
Viena vertus, šiandien tokio pobūdžio sąmokslo teorijoms paruošta nebloga dirva. Modernios kariuomenės neretai naudoja naujas technologijas savo tikslams pasiekti, o kalbos apie itin tikslų, „protingą“ ginklą nebėra vien kalbos. Galima prisiminti, kad 1999 metais NATO Jugoslavijoje naudojo grafitines bombas, kurios ne naikindavo gyvąją jėgą, o sutrikdydavo elektros tiekimą ir sugadindavo atitinkamą infrastruktūrą.
Kita vertus, kurti masinio vartojimo sąmokslo teorijas ir ieškoti paslaptingų priešų – vienas šiuolaikinės Rusijos bruožų. Čia verta prisiminti povandeninio laivo „Kursk“ katastrofą ir ilgą laiką sklandžiusį gandą-versiją, kad avarija įvyko dėl susidūrimo su kitu povandeniniu laivu, tikėtina, JAV. Ši versija buvo aptarinėjama net aukščiausiu lygiu, tačiau galiausiai nepasitvirtino.
Kai valdo ambicijos
Rusijos nesėkmių kosmoso sferoje paaiškinimas gali būti paprastesnis – netvarka. Apie tai jau teko rašyti viename ankstesnių straipsnių. Informacija apie tai, kad ne viskas gerai ir kosminių technologijų srityje, nutekėjo ir į Rusijos žiniasklaidą. Akademikas Jurijus Semionovas apkaltino raketinės-kosminės korporacijos „Energija“ vadovybę visos kosmoso pramonės šakos žlugdymu. Pasak J. Semionovo, „Energija“ numarino daug rimtų kosminių projektų ir susitelkė ties komplekso „Rusj“ („Русь“) statyba (ji šiuo metu irgi nutraukta) Vostočnyj kosmodromui.
Beje, Vostočnyj turėtų tapti alternatyva Baikonuro kosmodromui. Pastarasis yra Kazachstane, jį Rusija iki šių dienų naudoja kaip pagrindinę kosminių laivų paleidimo aikštelę. Už jo nuomą Rusija kasmet moka 115 mln. dolerių, dar 50 mln. skiriama kosmodromui išlaikyti.
Rusija taip pat yra įrengusi ir vieną veikiantį kosmodromą savo teritorijoje (kalbu apie kosminių aparatų paleidimo kompleksą Archangelsko srityje, Plesecke), tačiau jis negali atstoti Baikonuro.
Nepaisydama visų pastarųjų metų nesėkmių kosminėje sferoje, Rusija čia turi nemažai rimtų ambicijų. Ne taip seniai Dūmai buvo pateiktas „Rusijos veiklos kosmose iki 2030 m. raidos strategijos“ projektas. Jį parengė jau minėta Federalinė kosmoso agentūra „Roskosmos“. Strategijoje numatytas Rusijos siekis išlaikyti savo pozicijas kosmoso pramonėje ir išlikti tarp pirmaujančių kosminių valstybių.
Tarp konkrečių siekių, kuriuos Rusija kelia sau, yra kosmoso pramonės plėtra, pilotuojami skrydžiai, tiriamosios veiklos kosmose plėtra. Ypatingą dėmesį Rusija planuoja skirti Mėnulio įsisavinimo galimybėms (įsteigti Mėnulyje bazę ir pan.). Žiūrima ir į Marso pusę. Visa tai planuojama įgyvendinti per kelis artimiausius dešimtmečius.
Tiesa, ši strategija yra sulaukusi ir kritikos. Leidinio „Vojennoje obozrenije“ publikacijoje cituojamas neįvardytas ekspertas mano, kad į strategiją buvo įrašyta viskas, kas tik jos kūrėjams atėjo į galvą. Taip pat pastebima, kad strategija buvo kurta nesikonsultuojant su specialistais, kurie dirba įmonėse, vykdančiose užsakymus kosmoso pramonei. Pats publikacijos autorius – apžvalgininkas Aleksejus Michailovas – kritikuoja strategiją už, jo manymu, mažą ambicingumą ir menką dėmesį kosmoso militarizavimo klausimams.
Kariauti ar bendradarbiauti?
Rusija dažnai linkusi matyti aplink save vien priešus. Žinoma, negalima ignoruoti to, kad kosmosas šiandien tampa lenktyniavimo ir konkurencijos erdve. Komercinių palydovų paleidimas – pelningas verslas, nesėkmės šioje srityje gali sutrukdyti Rusijai uždirbti tiek, kiek ji tikisi. Matydami Rusijos nesėkmes, komercinių palydovų savininkai gali ieškoti patikimesnių partnerių savo palydovų išvedimui į orbitą. Tačiau vargu ar Rusijos problemos kosmoso sferoje susijusios su ardomąja „priešiškų jėgų“ veikla. Greičiau priežastis slypi globalesnėse Rusiją kamuojančiose problemose – nepakankamas dėmesys mokslui ir menkos investicijos į jį, atsilikimas naujųjų technologijų srityje, o neretai galbūt ir elementari atsakomybės stoka.
Vakarų pasaulis suinteresuotas bendradarbiauti su Rusija kosmoso pažinimo sferoje. Bent jau kol kas, kol yra nutraukta JAV daugkartinio naudojimo erdvėlaivių „Space Shuttle“ programa. Šiandien Rusija – vienintelė šalis, kuri vykdo skrydžius į Tarptautinę kosminę stotį. Todėl Rusijos kosminės programos patikimumas ir veiksmingumas tampa ne vien Rusijos, bet ir JAV bei Europos bendru interesu.
