Kai buvau karjeros siekiantis rašytojas pažemintoje 1990-ųjų Maskvoje, atsimenu, kaip žavėjausi rusais dėl, kaip tai jau įvardino daugybė rašytojų prieš mane, jų gebėjimo kentėti. Mano jaunam protui jų poetiška, degtine prisotinta melancholija atrodė kur kas labiau sielos kupina, nei nuolat besišypsantis amerikietiškas optimizmas.
Tačiau nuo to laiko Maskva labai pasikeitė. Ji tapo panašesnė į Ameriką, nes nauja vidurinioji klasė džiaugiasi neseniai įvykusia miesto transformacija į protingą ir rafinuotą Europos didmiestį.
Ar bent taip atrodė prieš kelias savaites, dar prieš Rusijai pradėjus žiaurų karą Ukrainoje – tuomet viskas pasikeitė akimirksniu. Per naktį miestas iš spalvingo tapo pilku. Šypsenos pranyko, vietoj to visi vaikščiojo apstulbę, jų sielvartas ir baimė buvo tokie stiprūs, kad jau siekė visiškos nevilties ribą.
Toje neviltyje slypėjo išmintis. Policija žiauriai suėmė šimtus protestuotojų visoje šalyje per narsias antikarines demonstracijas. Valdžia užblokavo ir Facebook bei Twitter, kad izoliuotų rusus nuo tiesos apie karą. Brutalus išpuolis tapo signalu, kad režimo tikslų siekio niekas nesustabdys; jo taktika primena, kad rusai iš tiesų gyveno stipriai kontroliuojamoje valstybėje, skirtingai nei jų laisvesni kaimynai ukrainiečiai.
Bendra rusų ir ukrainiečių istorija siekia šimtus metų. Dauguma rusų turi ukrainietiško kraujo ir atvirkščiai, o šios dvi tautos dar visai neseniai buvo glaudžiai susijusios. Kai kuriems rusams iš tiesų tragedija tapo tai, kad Ukraina nusprendė krypti į Vakarus, tačiau skyrybos kursto apgailestavimą ir nusivylimą, o ne pyktį. Kaip tik – liberalūs maskviečiai žavisi Ukraina už drąsą išsivaduoti iš sovietinės praeities.
Tačiau rusai nekontroliuoja pasakojimo savo šalyje. Tai daro Vladimiras Putinas. Ir jis atsisako susitaikyti su nusivylimu ir apgailestavimu, visuomet vietoj to rinkdamasis eskalavimą. Jam neįkandama mintis, kad tokia artima Rusijai tauta atsuka nugarą savo broliams slavams. NATO narystės ir JAV raketų Ukrainoje idėja yra „raudona linija“ jo paranojiškoje pasaulėžiūroje. Todėl jis pasirinko žiaurų karą, kad vėl įtvirtintų savo įtaką Ukrainoje, kaip prieš šimtmečius tai darė carai.
Putinas nepasitarė su rusais prieš pradėdamas savo invaziją. Dauguma jų buvo užsimiršę apie Putino karo žaidimus, nekantriai laukdami lengvabūdiško pavasario po ilgos pandemijos žiemos. Žvelgiant į svaiginančią, koketišką vasario 23-iosios naktį – šventę, skirtą Tėvynės gynėjams, rusiškai atminimo dienos versijai paminėti – mūsų šventė prohibicijos stiliaus džiazo bare Maskvos centre dabar atrodo kaip diena prieš mūsų pažįstamo, nerūpestingo pasaulio pabaigą.
Kitą dieną pagirioti Maskvos gyventojai pabudo drauge su žinia apie neįsivaizduojamą karą, raketoms liejant brolišką tautą. Miestą apėmė sielvartas ir panika. Verkiančių žmonių buvo metro ir baruose. Visi atrodė lyg būtų sumušti.
„Ukrainoje turiu draugų ir giminių. Aš matau jų vaizdo įrašus facebook‘e, kaip jie miega slėptuvėse ir šaukiasi pagalbos, ir nesuprantu, kaip mano šalis gali tai daryti“, – verkė mano buvusi mergina.
Galbūt rusai nenorėjo šio karo, bet dabar žino, kad pasaulio akyse visi jie – kalti. Jie visi yra prisidėję prie nešvaraus Putino karo, ir nieko dėl to negali padaryti. Ukrainiečiai ir visas pasaulis kaltins juos dėl Putino agresijos, o jie turės tai priimti ir iškęsti šį skausmą.
Tačiau daugelis rusų dalijasi baime, kuri užkrečia ir ukrainiečius. Juos gąsdina savo prezidento grėsmė, jo nuoga agresija ir tai, ką visa tai reiškia jų ateičiai. „Mes visi liūdni ir išsigandę, ir svarstome, ką mūsų psichiškai nesveikas prezidentas darys toliau“, – rašė artimas draugas.
Nuo invazijos pradžios stiprėjo žodžio laisvės ir žiniasklaidos varžymas, paskutiniai likę nepriklausomi Rusijos kanalai „Echo Moscow“ ir „TV Rain“ dabar – uždaryti. Rusai atleidžiami už tai, kad socialiniuose tinkluose pasisako prieš karą. Kremlius ką tik paskelbė, kad pasisakantys prieš karą bus priverstinai šaukiami kariauti. Sankcijoms jau smaugiant Rusijos ekonomiką, prie bankomatų nusidriekia ilgos eilės, rusams besiruošiant tamsiems laikams. Liberalioji inteligentija panikuoja, daugelis išvyksta iš šalies skubėdami, bet kokiais skrydžiais, kokie tik dar prieinami Vakarams uždarius oro erdvę. Bilietai į kaimyninę Armėniją kainuoja net 1000 USD.
Turint visą tai omeny, būtų galima tikėtis, kad vis daugiau rusų išeis į gatves protestuoti prieš šią žiaurią brolžudystę – iš pradžių išėjo daugybė, dar daugiau galbūt išeis – bet kol kas Putinas privertė juos paklusti. Blizgantys barai ir „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanoti restoranai dabar tušti, o Maskvoje beveik taip pat tylu, kaip buvo per pandemiją. Naktį miestas vis dar apšviestas lyg per Kalėdas, bet dabar rusai lieka namuose ir geria savą sielvartą, kol Rusijos rublis virsta griuvėsiais.
Dostojevskis yra sakęs, kad „dideliam intelektui ir giliai širdžiai skausmas ir kančia visada yra neišvengiama“. Ir atrodo, kad rusai jo žodžius ima į širdį, daugelis iš jų atsisako to garsaus gebėjimo kentėti, kad išsisuktų nuo karo ir jį sekančių ekonominių sunkumų.
Iš tiesų, kančioje yra kilnumo, jis išryškina sielvartą, kurio anksčiau trūko. Žmonės vėl žaidžia šachmatais ir grįžta prie rusų poezijos; jie rengia alkoholiu praturtintas vakarienes savo klaustrofobiškose virtuvėse, o ne eina kur kitur, miestan. Draugai spontaniškai deklamuoja kupletus poetų, tokių kaip Anna Achmatova ar Aleksandras Puškinas, abu jie per savo gyvenimą patyrė didžių kančių.
Dabar, jau prasidėjus trečiai karo savaitei, Vakarams uždarius savas duris Rusijai, jaučiu paradoksalų kai kurių ilgesį jų izoliuotos sovietinės praeities paprastumui, laikui prieš globalizaciją ir statuso signalizavimą, kai visus vienijo jų bendras vargas, ir vien degtinės bei dešros pakako visiems suburti.
Besišypsanti tūkstantmečio karta Rusijoje garsėja sveikesniu gyvenimo būdu, bet bijau, kad ši siaubinga krizė ištrins jų svajones apie geresnę ateitį ir paliks juos taip pat nusivylusius, kaip ir jų tėvus, kurie namo grįžo palūžę po žiauraus karo Afganistane.
Tikimės, kad Rusijos atskyrimas nuo Vakarų pasaulio paskatins juos pakilti prieš režimą, bet labiau tikėtina, kad tai skatins ieškoti prieglobsčio savo protėvių, išgyvenusių dar baisesnius laikus, melancholijoje. Šis karas yra piknikas, sakė draugas, lyginant su Antruoju pasauliniu karu, Afganistanu ir Stalino valymų bei gulagų teroru 1930-aisiais.
Tikiuosi, kad klystu. Tikiuosi, kad Maskvą drebina prieškariniai protestai ir naujo režimo reikalavimai. Tikiuosi, kad rusai taps demokratiškais ir su kaimynais elgsis pagarbiai. Tačiau jaučiu, kad vietoj to jie priims visą šį skausmą ir baimę ir ras kokią gilią prasmę išbandymuose, primestuose jų sieloms.
Putinas yra mūsų pabaisa, jie nuspręs, bet mes galime išmokti gyventi su jo demonais. Taip Rusija šitiek amžių ištvėrė kaip diktatūra, ir aš nerimauju, kad ir su šia nauja karta tai nesikeis.
