2001 metų rugsėjo 11-ąją Jungtines Valstijas ir visą pasaulį sukrėtę teroro aktai, matyt, dar daugelį metų ženkliai kreips pagrindinius tarptautinės scenos įvykius. Įvairių pasaulio valstybių kariams tebedalyvaujant karo veiksmuose Afganistane ir Irake, pačiose JAV stiprėja poreikis naujai įvertinti tai, nuo ko viskas prasidėjo. Netylančių kalbų apie naują pasaulinį karą fone galimybė kitomis akimis pažvelgti į tikras ir tariamas konflikto keliamas grėsmes pasidarė kaip niekad aktuali.
JAV Johno Hopkinso universiteto istorijos profesorius Davidas A. Bellas sekmadienį pasirodžiusiame dienraščio „Los Angeles Times“ numeryje vienareikšmiškai teigia, jog JAV visuomenė, reaguodama į Rugsėjo 11-osios išpuolius, pervertino prieš ją iškilusi pavojų ir, tikėtina, ėmėsi neadekvačių atsakomųjų veiksmų.
„Atakos buvo siaubingas masinių žudynių aktas, tačiau istorija teigia, jog mūsų reakcija – per stipri“, – eretiškai skelbia straipsnio, pavadinto „Ar 9/11 tikrai buvo taip blogai?“, paantraštė.
Visų pirma autorius primena nuostolius, kuriuos Sovietų Sąjunga patyrė, Antrajame pasauliniame kare kovodama su hitlerine Vokietija, ir klausia, kas būtų nutikę, jeigu rugsėjo 11-ąją dieną įsiplieskusiame konflikte būtų žuvę ne 3 tūkstančiai, o 20 milijonų amerikiečių. D. Bello teigimu, toks palyginimas padeda geriau įsivaizduoti vadinamojo „karo su terorizmu“ mastą ir realiai keliamą grėsmę JAV nacionaliniam saugumui.
Troškimas nėra lygus galimybėms, primena mums Los Andželo dienraščio straipsnis. Nors naujieji JAV priešininkai nebejotinai siekia jas sunaikinti arba bent pastebimai susilpninti, esminis klausimas yra tas, ar jie tam turi pakankamai galimybių. Pripažinimas, jog musulmonų teroristai visame pasaulyje gali pridaryti daug žalos, nėra tapatus tvirtinimui, kad jie galėtų sukelti realią grėsmę JAV egzistavimui.
D. Bello nuomone, dauguma amerikiečių, ir visų pirma tie, kurie yra užėmę pozicijas politinėje "dešinėje", suklydo, vertindami susiklosčiusią padėtį. Jų akyse "islamo-fašistai" esą paveldėjo ne tik pražūtingą Hitlerio neapykantą, bet ir jo kadaise sukauptą griaunamąją galią bei sugebėjimą įžiebti pasaulinio masto karinį konfliktą.
Kare su terorizmu, prasidėjusiame rugsėjo 11-ąją, JAV iki šiol nepatyrė išties didelių žmogiškųjų nuostolių. Netgi priskaičiavus karinėse operacijose Afganistane ir Irake žuvusius karius, bendras žuvusiųjų skaičius siekia „vos“ 6,5 tūkstančio – tiek vidutiniškai amerikiečių per 2 mėnesius žūva šalies keliuose.
Be abejo, ateityje galima laukti dar kruvinesnių išpuolių. Tačiau jų esą jau buvo laukiama gerokai anksčiau – čia D. Bellas pasitelkia populiarių Holivudo trilerių, daugelį metų iki Rugsėjo 11-osios vaizdžiai perspėjusių apie būsimos katastrofos galimybę, pavyzdį. O juk teroristai iki šiol nenužengė toliau paprastų peilių, šaunamųjų ginklų ir konvencinių sprogmenų panaudojimo... Vargu ar galime būti tikri, jog į jų rankas būtinai pateks pražūtingesni, masinio naikinimo ginklai.
Ne kiekvienas susidūrimas su priešininku gali būti prilygintas apokaliptinei, pasaulio pabaigą skelbiančiai grėsmei, perspėja D. Bellas. Visgi jo netenkina ir įprastinis karo kritikų argumentas, jog JAV yra "unikaliai paranojiškas agresorius", kuris esą visada pernelyg skausmingai reaguoja į provokaciją. Jis prieštarauja kraštutiniam požiūriui, kuris būtų linkęs neadekvačiu ir neatsakingu vadinti netgi ryžtingą JAV atsaką į Japonijos 1941 metais be perspėjimo įvykdytą Perl Harboro ataką.
Istorikas pamatinių priežasčių bando ieškoti Vakarų civilizacijos istorijoje, ir randa jų ne kur kitur, o XVIII amžiaus – Švietimo epochos – visuomenės spinduliuotame optimizme. Būtent tuo metu Europoje karas esą buvo staiga nustotas vertinti kaip natūralus ir neišvengiamas žmogiškosios būties elementas. Karui priskyrus barbariško ir griežtai smerktino „žmonijos vaikystės“ relikto vaidmenį, "apsišvietę" žmonės, susidūrę su apmaudžiai neišnykusia būtinybe kariauti, buvo priversti ieškoti naujų būdų, kaip jį pateisinti. Būtent tada esą paplito požiūris į karą, kaip į apokaliptinį susirėmimą su nepataisomą blogį simbolizuojančiu priešu. Tokiame moderniųjų laikų kare nebeliko būtinybės varžyti savo griaunamuosius impulsus ar įžvelgti priešo asmenyje pagarbos vertą oponentą.
Nuo pat Švietimo laikų amžinosios taikos svajonė Vakaruose neatraizgomai susipynė su šiuolaikiško, totalaus karo košmaru. Kiekvienas švietėjiškas optimizmo gūsis, ketinęs skelbti "visų karų pabaigą", galiausiai susidurdavo su rūsčia realybe. Taip esą buvo tiek prieš Prancūzijos revoliuciją ir didžiąsias Napoleono karų skerdynes, tiek ir prieš Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinius karus. Ir netgi Šaltojo karo pabaiga, tariamai skelbusi galutinę taikos ir demokratijos pergalę stabiliame vienpoliame pasaulyje, žymėjo pražūtingų konfliktų Balkanuose, pirmojo Persijos įlankos karo bei dabartinės globalios sumaišties laikotarpio pradžią.
Kiekviename iš šių konfliktų, pažymi D. Bellas, Jungtinės Valstijos, didžiausia pasaulio karinė galybė, teisino jėgos panaudojimą, bandydamos prilyginti savo priešininkus Hitleriui – ne vien jų piktavališkumo, bet ir tikrų bei tariamų pajėgumų pagrindu.
Palyginimas su Sovietų nuostoliais Antrojo pasaulinio karo metais turėtų priminti mums, kad karą su terorizmu iki šiol vis dar sunku pavadinti karu, ir tuo labiau - "karu, kuris užbaigs visu karus", skelbia D. Bellas. Tai yra sudėtingas, ilgalaikis susirėmimas su itin pavojingais nusikaltėliais, kurie iš tiesų NORĖTŲ būti prilyginami Hitleriui – ar jie apskritai galėtų sugalvoti sau geresnę reklamą?
Dalyvaujant įsismarkavusioje XXI amžiaus kovoje, reikalingas ypatingas šaltakraujiškumas, ryžtas ir ištvermė. Lygiai taip pat svarbu – atsisakyti senų įpročių ir įsisamoninti tai, jog ne kiekvienas priešininkas iš tiesų yra grėsmė pačiam Jungtinių Valstijų egzistavimui, rašo Davidas A. Bellas.
