Dar nenutilus aistroms dėl musulmonių dėvimų apdarų, Prancūzijoje vėl kilo skandalas, šį kartą Paryžius pradėjo iš šalies deportuoti romus. Tai dalis šalies prezidento Nicolas Sarkozy paskelbto plano „sutriuškinti nelegalią imigraciją“.
Deportacija dar sykį atkreipė viso pasaulio dėmesį į romus, kurie vis dar labai dažnai nesuprantami, nors ir yra viena didžiausių Europos mažumų, praneša CNN.Kaip rašo Wikipedia (http://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Cigonai), romai, taip pat dažnai vadinami čigonais, yra grupė žmonių, kurių vienas iš skiriamųjų ženklų yra skurdas. Daugiausia šios tautos atstovų gyvena pietinėje ir rytinėje Europoje, nors romų galima rasti visame Senajame žemyne ir net Australijoje. Dažniausiai romai gyvena stovyklose, nameliuose ant ratų arba nelegaliose gyvenvietėse. Ši tauta istorijos tėkmėje nuolat buvo persekiojama.
Kai kurie iš romų yra krikščionys, kai kurie – musulmonai, į šią religiją atsivertę, kai emigravo per Persiją ir Balkanus. Diduma romų kalba romų kalbos dialektais. Šios kalbos ištakos – sanskritas. Dėl didžiulio romų tautos neraštingumo jų vartojama kalba šiandien yra tik šnekamoji.
Iš kur atsirado romai?
Teigiama, kad romų tautos šaknys – šiaurinės Indijos Pendžabo regionas, pažymi portalas http://www.romaniworld.com/index.html. Šiame regione čigonai gyveno kaip klajokliai. Į Europą jie atvyko maždaug VIII–X amžiuje. Čigonais romai pradėti vadinti dėl klaidingo europiečių įsitikinimo, kad ši tauta atvykusi iš Egipto. Šiaip jau jie nieko bendro neturi nei su Roma, nei su Rumunija, kur, kaip ir Vengrijoje, jų populiacija didžiausia.
Diduma romų tradiciškai dirbo amatininkais, buvo kalviai, batsiuviai, skardininkai, prekeiviai arkliais, jų prajodinėtojai, įvairių įnagių gamintojai. Kiti buvo atlikėjai: muzikantai, cirko gyvūnų dresuotojai, šokėjai. Iki 1920 metų kai kuriems romų atstovams priklausė krautuvėlės, kiti dirbo valstybės tarnautojais, tačiau dažniausiai dėl diskriminacijos jų verslas labai smuko.
Klajoklių romų skaičius daugelyje pasaulio vietų iki 1900-ųjų labai sumažėjo, nors daugelis „sėslių“ romų į kitą vietą keldavosi atsižvelgdami į sezoną, priklausomai nuo savo užsiėmimo, pragyvenimo šaltinių.
Kur romai apsigyveno Europoje?
Iki XV amžiaus Europoje romų bendruomenės jau gyveno Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir didžiojoje dalyje teritorijų, kurios šiandien sudaro Rusiją ir Rytų Europą. Visose šiose valstybėse romai buvo persekiojami priimant įstatymus, draudžiančius jų kalbą ir aprangą. XV a. pradžioje diduma romų buvo priversti tapti vengrų ir rumunų kilmingųjų, kuriems reikėjo darbininkų savo didžiulėse valdose, vergais.
XV ir XVIII a. Ispanijoje jiems buvo draudžiama nešioti tradicinius drabužius, kalbėti sava kalba ir nurodyta gyventi sėsliai. 1539 m. čigonai buvo išvyti iš Prancūzijos, devyneriais metais anksčiau jie buvo išguiti iš Anglijos grasinant nelaisve, o po ketverių metų – mirties bausme. 1811 m. Italijos baudžiamajame kodekse buvo numatyta, kad visi romai gimsta nelaisvi ir yra turtuolio nuosavybė. XIX a. viduryje Transilvanijoje, kur romų buvo daugiausia, buvo išleistas aktas, išlaisvinantis juos ir leidžiantis jiems netrukdomai klajoti po Vidurio Europą ir Ameriką.
Romai buvo persekiojami ir per Antrąjį pasaulinį karą. Naciai juos niekino ir naikino kaip „žemesnę rasę“. Šia prasme romų likimas neretai lyginamas su žydų likimu. Naciai romus izoliavo, privertė dirbti prievartinį darbą ir žudė. Pavyzdžiui, 1944-ųjų rugpjūčio 2 d. Aušvico dujų kamerose buvo sunaikinta 2900 romų... Manoma, kad Vokietija kartu su savo sąjungininkais iš viso išžudė apie 25 proc. visos Europos romų. Prieš karą Europoje jų gyveno kiek mažiau nei 1 mln., taigi galėjo būti išžudyta iki 220 tūkst. jų atstovų.
Manoma, kad šiandien pasaulyje yra apie 8–10 milijonų romų. Daug jų gyvena bendruomenių pakraščiuose arba yra laikini įvairių valstybių gyventojai. Visoje Europoje jie yra masiškai diskriminuojami ir, pasak nevyriausybinės organizacijos „Amnesty International“, dažnai tampa rasistinių išpuolių ir blogo policininkų elgesio aukomis. Dažnai romams nesuteikiama teisė net į būstą, darbą, sveikatos apsaugą ir išsilavinimą.
Slovakijoje tūkstančiai romų vaikų lanko specialias mokyklas ir klases, skirtas moksleiviams su „lengvais protiniais sutrikimais“, arba etniškai izoliuotas mokyklas ir klases, kuriose įgyja nestandartinį išsilavinimą, pažymi „Amnesty International“.
Praėjusiais metais kita nevyriausybinė organizacija „Human Rights Watch“ išreiškė susirūpinimą dėl kilusios išpuolių prieš romus bangos Kosove. Savo ruožtu Jungtinės Tautos 2008 m. atkreipė dėmesį į didėjantį rasistinį smurtą Rusijoje, kurio aukomis tapdavo romai bei kitos etninės ir religinės šios šalies mažumos. 2009 m. birželį prieš romų šeimas surengta keletas išpuolių Šiaurės Airijoje, kur jie persikraustė ieškodami darbo. Bosnijoje romų bendruomenės atstovams uždrausta dalyvauti prezidento ar aukštesniųjų parlamento rūmų rinkimuose.
Vengrijoje įsikūręs Romų teisių centras praėjusį mėnesį išsiuntė susirūpinimo laišką Danijos valdžios atstovams dėl neseniai įvykusio 23 romų sulaikymo Kopenhagoje ir jų deportacijos. Pasak šio centro, Danijos atstovai, tarp kurių – Kopenhagos meras ir šalies teisingumo ministras, apkaltino romus nusikaltimais.
Praėjusių metų Jungtinių Tautų ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į tai, kokia yra romų bendruomenės atstūmimo kaina. Teigiama, kad Bulgarijoje šios bendruomenės vidutinė gyvenimo trukmė yra penkeriais šešeriais metais mažesnė nei kitų šios šalies gyventojų. O kūdikių mirštamumas yra šešis kartus didesnis nei visos šalies vidurkis. Vengrijoje kūdikių mirtingumas romų bendruomenėje yra beveik keturis kartus didesnis nei visos šalies. Rumunijoje jis didesnis pustrečio karto.
Vakarų spauda neigiamai vertina N. Sarkozy sprendimą deportuoti čigonus nelegalus. Vokiečių „Frankfurter Rundschau“ klausia: kaip žemai krinta valstybės vadovas, skelbiantis savo misija deportuoti visą etninę grupę? Matyt, jis tuo nori pridengti savo nusižengimus įstatymams, kurių dabar pagausėjo, įgelia laikraštis. Prancūzijos radijo stoties RFI duomenimis, N. Sarkozy panaikino 300 neteisėtų automobilių stovėjimo aikštelių ir išsiuntė iš šalies apie 200 romų. Bet juk pernai buvo deportuota apie 10 tūkst. šios tautybės žmonių, atsikėlusių iš Rytų Europos, o per pirmąjį šių metų pusmetį – dar 5 tūkstančiai. Kodėl tada nekilo tokio pasipiktinimo?
RFI apžvalgininko nuomone, Prancūzijos valdininkai nuolat ramiai dirbo savo darbą. Dėl finansinių skandalų susvyravus šalies vyriausybei, tereikėjo menko postūmio, ir juo tapo Paryžiaus ryžtas sustabdyti nusikalstamumą ir nelegalią imigraciją, nuo kurių Prancūzija tiesiog dūsta.
Kita vertus, N. Sarkozy priemonės yra populistinės, kad pritrauktų kraštutinių dešiniųjų simpatijas. Juk apie du trečdaliai į Bulgariją ir Rumuniją išsiųstų romų po trumpo laiko vėl grįžta į Prancūziją, nes jiems, kaip ES šalies piliečiams, niekas negali uždrausti laisvai judėti Bendrijos ribose be vizų, o Prancūzijoje taip jie gali gyventi iki trijų mėnesių.
Be abejo, romų gyvenimas kurioje nors ES šalyje – tai visos Bendrijos problema. Ji liečia ir Lietuvą. Kaip portale http://straipsniai.tk/cigonai/ rašo jų tautinės bendrijos tyrinėtoja Viktorija Novikova, 1989 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno daugiau kaip 2170 romų (čigonų) tautybės žmonių. 1992 m. čia susikūrė pirmoji visuomeninė šios tautybės žmonių organizacija – Lietuvos čigonų bendrija; 1996 m. ji pagal Lietuvos visuomeninių organizacijų įstatymą reorganizuota į Vilniaus čigonų bendriją. 1995 m. asmenys, gyvenantys Panevėžyje, Kaune, kitose šalies vietovėse, susibūrė į Lietuvos romų bendriją „Romano džijipe“, kurios skyriai vėliau įsikūrė Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. 1996 m. Pasvalyje pradėjo veikti vietos romų bendrija „Romano divs“, 1997-aisiais Vilniuje įkurta Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“. 1998 metų gegužę Kaune atidarytas „Roma informacijos biuras“, kuris rūpinsis romų švietimo, kultūros, socialiniais klausimais. Bus siekiama mokyti jaunus romus, padėti jiems įgyti profesiją, įsidarbinti, spręsti kitus socialinius ir buitinius Lietuvos romų taboro rūpesčius bei problemas.
Ar Vilniaus valdžia jas pastebi? Taip, viena iš jų – taboro šalia sostinės veikla. Tačiau Lietuva dar toli iki tokių prievartinių ir nepopuliarių sprendimų, kokių ėmėsi Prancūzija.
