Prezidentinės kampanijos metu respublikonai mėgavosi vaizduodami Barack Obama kaip labai daug kalbantį, bet nesiimantį veiksmų. Bet tai, kad Ilinojaus kongreso narį Rahm Emanuel jis įvardino savo Baltųjų rūmų administracijos vadovu rodo, kad prezidentu išrinktas demokratų kandidatas neketina leisti šiam kaltinimui prilipti.
B. Obama gali gražiai ir įkvėpiančiai kalbėti apie viltį ir pokyčius, apie abiejų partijų bendradarbiavimą ir geresnę Ameriką. Bet jis aiškiai supranta, kad negalima tik dykinėti ir kalbėti apie visus gerus dalykus, kuriuos nori padaryti, kai pateks į Baltuosius rūmus, ir tikėtis, kad jie pasidarys patys. Tai reiškia, kad negalima pasisamdyti tokio personalo, kuris ateitų kasdien į darbą, laikytųsi už rankų ir dainuotų Kumbaya [XX a. 3-iajame dešimtmetyje sukurta daina, dažniausiai asocijuojama su vienybe ir artumu, bet kartais naudojama kaip aliuzija į per daug optimistišką požiūrį į pasaulį.]
Geriau atsivesti tokį vaikiną kaip R. Emanuel – blaiviai mąstantį, dalykišką, cinišką, labai gudrų, „padaryk tai arba dink man iš akių“, savo kartos žmogų, kuris Vašingtone yra savas žmogus. Ir paskirti jį atsakingu už Baltųjų rūmų personalą, kurio užduotis – kalbant konservatyviai – sugalvoti, siūlyti, skatinti ir kaip nors kongrese „prastumti“ ambicingiausią darbotvarkę, kurią kada nors yra turėjęs prezidentas, bent jau nuo tada, kai prezidentu 1981 m. sausį tapo kreivai besišypsantis Ronald Reagan. „Rahm nedainuoja Kumbaya“, – juokiasi senas jo draugas ir kolega. – „Jis nurodinėja.“ R. Emanuel jo gimtojo miesto laikraštis „Chicago Tribune“ vadina „žiauriai geru viršininku.“
Ne kiekvienas kongrese ar Vašingtone labai mėgsta 49 m. R. Emanuel – buvusį vyresnįjį B. Clinton Baltųjų rūmų pareigūną, kuris ką tik buvo išrinktas savo ketvirtajai kadencijai kongrese atstovauti dalį Čikagos ir kuris parlamente yra ketvirtas pagal reitingą pareigas einantis demokratas. Netgi kai kurie jo paties partijos nariai nejaučia jam švelnių jausmų – ypač tie, kurie mano, jog jis, siekdamas kažkokio didesnio tikslo, visiškai nepaiso jų prerogatyvų, – taip buvo su 2006 m. grumtynėmis, kurioms jis vadovavo ir kuriomis buvo siekiama iš respublikonų perimti Atstovų rūmų kontrolę. Kiti paprasčiausiai jo bijo. Bet mažai yra jį pažįstančių ir su juo susidūrusių žmonių, kuriems nepadarė didžiulio įspūdžio jo energija, intelektas ir stipri valia. „Tai rodo, kad B. Obama yra rimtai nusiteikęs dėl to, kad darbai būtų padaryti ir kad jis žino, jog jis tam neturės labai daug laiko“, – sako vienas iš B. Obama kampanijos dalyvių. – „Ir tai rodo, kad jis supranta, jog jam reikia kažko, kuris suvaldytų demokratus kongrese. Jei jie bėgios visomis kryptimis, B. Obama darbotvarkė niekur nenukeliaus.“
Kai kurie tiek iš kairės, tiek iš dešinės B. Obama kritikavo už tai, kad jis savo personalo vadovu pasirinko storžievį patyrusį Vašingtono darbuotoją kaip įrodymą, kad jo pažadas pakelti Amerikos politikos mandagumo lygį buvo tik kalbos. Bet tie kritikai nesupranta šio darbo prigimties ir tai, kokį vaidmenį atliks R. Emanuel. B. Obama bus savo administracijos viešasis veidas ir balsas. Jis užduos toną. R. Emanuel vadovaus sunkiems Baltųjų rūmų valdymo darbams ir tam, kad kongreso salėse darbotvarkė būtų priimta. „Dabar svajones reikia paversti realybe“, – sako Paul Begala, B. Clinton Baltųjų rūmų veteranas, gerai pažįstantis R. Emanuel. – „Barack bus tas, kuris įkvėps, Rahm bus tas, kuris prakaituos.“
Tai, kad B. Obama pirmasis pasirinkimas yra R. Emanuel rodo, kad jis nori, jog jo Baltųjų rūmų perėmimas būtų visiškai kitoks nei paskutinio demokratų prezidento atveju. 1992 m. Bill Clinton nemažai laiko praleido rinkdamasis savo personalą ir didžiąją jo dalį skyrė savo kabineto pasirinkimui, manydamas, kad Baltųjų rūmų personalas bus antraeilis. Galiausiai, kai jis pasirinko savo asmeninius draugus iš Arkanzaso, tokius kaip pirmasis personalo vadovas Mack McLarty, parodė, kad Vašingtono pašaliečiai nėra labai tinkami vadovauti Vašingtonui.
R. Emanuel savo karjerą pradėjo kaip lėšų ieškotojas 1992 m. B. Clinton kampanijoje. Jis buvo nenuilstantis ir jam labai sekėsi. 1993 m. sausį jis pakilo B. Clinton pasaulio kopėčiomis iki tokio lygio, kad buvo paskirtas politiniu Baltųjų rūmų vadovu. Dirbdamas tą darbą jis įžeidė nemažai žmonių – ypač Hillary Clinton, – buvo pažemintas ir beveik atleistas. Bet jis sukosi aplinkui, sunkiai dirbo ir galiausiai buvo pirminė jėga už kai kurių didžiausių B. Clinton prezidentavimo sėkmės atvejų įstatymų leidyboje: Šiaurės Amerikos laisvos prekybos susitarimo, taip vadinamo nusikaltimo įstatymo ir socialinio aprūpinimo reformos.
Svarbu pastebėti, kad nei vienas iš šių įstatymų negali būti apibūdintas kaip liberalios darbotvarkės dalis. Tiesą pasakius, siekdami, kad jie būtų priimti, B. Clinton ir R. Emanuel supykdė nemažai liberalių demokratų. Ir kai 2006 m. jis vadovavo Demokratų kampanijos į kongresą komitetui, jis įsiutino kai kuriuos liberalus dėl to, kad parinko konservatorius ir nuosaikiuosius kandidatus – žmones, kurie pasisakė už teisę laikyti ginklus ir prieštaravo abortams – varžytis raudonosiose apygardose. (Tas pyktis išnyko po to, kai prieš dvejus R. Emanuel parinktieji asmenys demokratams padėjo paimti valdžią Atstovų rūmuose.)
Visa tai paaiškina, kodėl R. Emanuel šaržavimas kongrese kaip hiper-šališko demokrato yra tiesa, tačiau kartu ir ne esminis dalykas. Jis yra šališkas ta prasme, kad jis yra nenuilstantis gynėjas – bet jis yra tiesiog toks nesvarbu, ar jis gina Demokratų partiją kongreso rinkimuose, ar įstatymą, ar savo prezidentą, kuriam prieštarauja dauguma demokratų.
Po to, kai B. Obama pareiškė, kad jis nori, jog R. Emanuel taptų administracijos vadovu, praėjo kelios dienos tol, kol R. Emanuel iš tikrųjų „priėmė“ darbo pasiūlymą. Kai kurie stebėtojai išreiškė savo nusivylimą, kad jis atrodė vilkinąs pirmąjį visų dėmesio centre esantį ateinančios administracijos, kurios kampanija buvo gerbiama už tai, kad joje pastebimai nebuvo dramos, samdymo atvejį; kiti spėjo, kad R. Emanuel negalėjo apsispręsti, nes yra atvirai kalbėjęs apie tai, kad pakeis Nancy Pelosi Atstovų rūmų pirmininko poste. Bet R. Emanuel kelias į Atstovų rūmų pirmininkavimą nebuvo garantuotas. Dar svarbiau tai, kad jo žmona ir trys vaikai gyvena Čikagoje. Draugai sako, kad R. Emanuel nebuvo visiškai patenkintas tuo, kad jam reikės perkelti savo šeimą į Vašingtoną, ir jo šeima to nenori. Galiausiai R. Emanuel pasakė „taip“. „Naujasis prezidentas – žmogus, kurį tu gerai pažįsti ir nepaprastai gerbi, – pasiūlo tau tapti Baltųjų rūmų personalo vadovu per viso tavo gyvenimo didžiausią istorinę reikšmę turinčią prezidento kadenciją“ – sako R. Emanuel draugas, dirbęs su juo B. Clinton Baltuosiuose rūmuose. – „Ir tu pasakai „ne“? Aš taip nemanau.“
„Rahm yra nekantrus. Kongrese jis buvo penkis su pusę metų. Kiek ilgai jis gali laukti?“ – juokauja kitas draugas. – „Jis yra agresyvus ir pats kuria savo sėkmę. Jis visada siekia peržengti ribas: „Koks bus kitas dalykas?“
Ar R. Emanuel paskyrimas reiškia, kad B. Obama daugiausia atsives B. Clinton veteranus? Nebūtinai. Demokratų suolas yra ilgas, bet jis toks yra daugiausia dėl to, kad per aštuonerius B. Clinton prezidentavimo metus tiek daug demokratų įgijo vykdomosios valdžios patirties. Būtų absurdiška įsivaizduoti, kad B. Obama ignoruos visą patirtį vien dėl to, kad atsivestų tik naujus žmones. Be abejonės, B. Obama taip pat atsives ištikimus kampanijos darbuotojus ir patarėjus, kurie nėra B. Clinton eros veteranai. Bet tokio žmogaus kaip R. Emanuel paskyrimas valdyti Baltųjų rūmų personalą yra labai prasmingas. Kaip teigia P. Begala: „pravartu turėti kažką šalia, žinantį, kur yra Situacijų kambarys [Baltųjų rūmų Vakarų sparne esanti salė, kuriai vadovauja Nacionalinio saugumo tarybos personalas ir kurioje sprendžiamos vidaus ir užsienio reikalų krizės].“
Parengta pagal Time
