Kodėl Paulas Krugmanas kaltina užsieniečius dėl finansinės krizės? Galbūt todėl, kad jo argumentams trūksta gilesnio nagrinėjimo.
Prabėgus dviems metams po „Lehman Brothers“ kompanijos žlugimo ekonomistai vis dar aptarinėja 2008-ųjų metų krizės priežastis bei kaltininkus. Neseniai pasirodžiusiame straipsnyje Paulas Krugmanas ir Robinas Wellsas pateikia savo argumentus šioje diskusijoje.
Knygos „Fault Lines“ (angl. „Klaidos ribos“) autorius Raghuramas G. Rajanas „Foreign Policy“ straipsnyje atsiliepia į P. Krugmano išsakytą kritiką, adresuotą jo neseniai išleistai knygai.
„Iš pradžių P. Krugmanas kritiškai kalba apie tai, kodėl tiek daug ekonomistų klausia, kaipgi mes galėjome patekti į tokią padėtį, užuot pateikę siūlymus, kaip iš jos išsikapstyti. Aš manau, kad politikų atsakas į pastarąją krizę privedė mus prie tokios padėties ir yra beprasmiška nagrinėti, kaipgi mes pakliuvome į tokią padėtį.
P. Krugmanas aptarinėja bei atmeta du dalykus: JAV politikų pasisakymą už lengvatinius būsto kreditus ir per silpną monetarinę politiką 2002–2005 metais, o kartu prideda trečiąjį – pasaulinės rinkos disbalansą. Štai čia jis pateikia neišbaigtą suvokimą apie tai, kas įvyko. Galiausiai, P. Krugmanas ignoruoja dar vieną svarbų aspektą – bankininkų iniciatyvą bei norą prisiimti didelę riziką. Būtent tai ir privedė prie visos sistemos žlugimo.
Pradėkime nuo politikų raginimo padidinti būsto kreditų skaičių. Aš teigiu, jog siekdami atsverti didėjančios pajamų nelygybės pasekmes politikai skatino būsto kreditus, pasinaudodami vyriausybės įstaigomis (Federaline gyvenamųjų namų administracija) bei suteikdami įgaliojimus tokioms valdžios remiamoms įmonėms kaip „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“.
Tuo tarpu P. Krugmanas įnirtingai ginčijasi dėl to, ar vyriausybės politika prisidėjo prie būsto rinkos žlugimo, o tiksliau – ar minėtos firmos buvo iš dalies kaltos. 2008 metų liepos 14 dieną laikraštyje „New York Times“ P. Krugmanas paaiškino, kodėl šios kompanijos buvo nekaltos: „Iš dalies tai yra dėl reguliatorių, reaguojančių į kompanijų apskaitos skandalus, kurie uždėjo laikinus suvaržymus „Fannie“ ir „Freddie“ kompanijoms. Būtent tai apribojo jų galimybes skolinti, beveik tuo pat metu, kai būstų kainos tik pradėjo kilti.“
Šie argumentai sukėlė nemažą diskusijų bangą tarp ekonomistų. Net jei „Fannie“ ir „Freddie“ kompanijos tik sukėlė šį procesą, tačiau vėliau jo nekurstė, jos vis dar turėtų prisiimti tam tikrą dalį atsakomybės. Vis dėlto, P. Krugamanas net nesvarsto tokios galimybės. Akivaizdu, jog viskas, ką darė šios kompanijos buvo pelno siekimas, juk jos yra privačios kompanijos.
Pereikime prie antrosios kritikos dalies. P. Krugmanas įrodinėja, jog JAV Federalinė rezervų sistema itin nuolaidi monetarinė politika nuo 2003 iki 2005 metų taip pat neprisidėjo prie krizės. Savo apžvalgoje P. Krugmanas teigia, jog buvo priežasčių, dėl kurių Federalinė rezervų sistema išlaikė žemas palūkanų normas. Nors galima paaiškinti Federalinio rezervo politiką, tačiau tai jokiais būdais nereiškia, kad tokia politika neprisidėjo prie maniakiško kreditavimo bei gyvenamųjų namų rinkos burbulo.
Kitas argumentas, kurį pateikia P. Krugmanas yra tai, kad Europoje taip pat buvo burbulų ir monetarinė politika negali būti dėl to kalta. Kita vertus, Europos Centrinis Bankas nebuvo toks agresyvus ir nuleido savo palūkanų normas iki 2 proc., kai tuo tarpu Federalinė rezervų sistema net iki 1 proc. Kitas svarbus aspektas, kurio neįvertino P. Krugmanas, yra tai, kad Europos valstybių ekonomikos turėjo skirtingus infliacijos rodiklius, taigi ir patys monetarinės politikos rodikliai euro zonos valstybėse buvo skirtingi.
Reikia sutikti, kad yra kur kas mažiau sutarimo dėl to, jog Federalinė rezervų sistema prisidėjo sukurdama gyvenamųjų namų burbulą bei bankininkystės krizę, nei dėl to, kad prie to prisidėjo „Fannie“ ir „Freddie“ kompanijos. P. Krugmanas yra suinteresuotas ginti Federalinę rezervų sistemą bei kritikuoti alternatyvius požiūrius.
Galiausiai, jeigu P. Krugmanas neigia vyriausybes gyvenamųjų namų bei monetarinę politiką, ar netgi iškreiptas bankininkų paskatas, tuomet kuo jis aiškina krizę? Jo atsakas – pernelyg taupantys užsieniečiai. Trumpai tariant, valstybės, turinčios prekybos perteklių (Vokietija ir Kinija), privalėjo perinvestuoti savo finansinę sėkmę į Jungtines Amerikos Valstijas, taip nustumdamos JAV ilgojo laikotarpio palūkanų normas ir išpūsdamos gyvenamųjų namų burbulą, kuris galiausiai sprogo ir privedė prie finansinės panikos.
Tačiau JAV neprivalėjo panaikinti didžiulio prekybos deficito ir priimti kapitalo įplaukų. JAV politika skatino per didelį vartotojiškumą ir per didelį skolinimąsi ir, jeigu mes nesuvoksime, iš kuri kilo tokia politika, mes negalime turėti vilties atrasti krizės priežastis.
Amerikos gyventojai susiduria su sudėtingu pasirinkimu. Nors ir yra svarbu palengvinti sąlygas tiems, kurie ilgam laikui neturi darbo, mes taip turime pasiūlyti jiems iniciatyvas bei nurodyti kelią įgyti įgūdžius, kurių reikia naujai kuriamoms darbo vietoms. Supaprastinti argumentai, tokie kaip „daugiau stimulo“ yra aiškiausias būdas atitraukti mus nuo politikos, kuriančios pastovų augimą.
Iš tiesų, aš nekaltinu politikų ketinimų, o tik nenumatytas tokios politikos pasekmes. Šias pasekmes mes jausime dar kelis metus ar net daugiau, jeigu nepasimokysime iš šios krizės“, – savo komentare teigia R.G.Rajanas.
