Lenkų savaitraščio „Wprost“ kovo pradžioje atlikta apklausa parodė, kad dauguma lenkų nesusitaikė su Lenkijos sienomis, nubrėžtomis po II pasaulinio karo. Beveik 60 procentų lenkų apgailestauja, kad Vilnius ir Lvovas nepriklauso Lenkijai, per 52 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad Vilnius ar Lvovas yra lenkiškos žemės. Ne mažiau iškalbinga apklaustųjų amžiaus analizė: su Vilniaus ar Lvovo netektimi nesusitaikė ne tik vyresniojo amžiaus žmonės, bet stebėtinai daug jaunimo.
Vilniaus ir Lvovo praradimo apgailestauja net 51 procentas jaunesnių nei 29 metų amžiaus lenkų, tai yra tų, kurie užaugo jau demokratinėje Lenkijoje . Aiškindamas „kresų“ (kresy- liet. paribys, pakraštys) fenomeno reiškinį, Poznanės universiteto dėstytojas, literatūros tyrinėtojas profesorius Bogusławas Bakuła mano, kad lenkai atidirba istorijos pamoką, domėdamiesi tuo, apie ką pusšimtį metų buvo draudžiama kalbėti , tačiau dažnai nostalgija „kresams“ turi liguistumo požymių. Su profesoriumi R. Bakuła kalbasi Živilė Makauskienė.
- Daugiau nei pusė lenkų Vilnių ar Lvovą laiko lenkiškais miestais, dauguma nesusitaikė su šių žemių netektimi. Įdomu, kad bėgant laikui ne tik kad nemažėja, bet priešingai, didėja lenkų dėmesys „kresams“ – kaip Lenkijoje vadinamos buvusios Abiejų Tautų Respublikos rytinės žemės, dabar esančios Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos ribose. Kaip paaiškinti „kresomanijos“ protrūkį Lenkijoje?
- Nuo kol atsimenu, visada buvo didelis ir emocionalus dėmesys „kresams“. Tačiau tik nuo 1989 metų apie tai galima viešai kalbėti kaip apie nacionalinę traumą. Galima organizuotis apink „kresus“, leisti žurnalus, rengti festivalius ir kalbėti, kalbėti, kalbėti... Nuolat sutinku žmonių, kurie apie tai kalba. Vyresniajai kartai ši tema jau virto obsesija.
Su jaunimu kita problema - jauni žmonės be gilesnės refleksijos perima kryptingas istorines žinias arba šeimoje puoselėtą požiūrį. Iš lenkiškosios perspektyvos štai taip trumpai galima paaiškinti problemos esmę: dėl Jaltos susitarimų Lenkijos valstybė tapo sovietų kolonija su naujomis sienomis, perstumtomis į Vakarus, mažesne teritorija, su nauja tautine sudėtimi, kur lenkai sudaro absoliučią daugumą. Milijonai iš jų buvo perkelti iš II Respublikos teritorijos, iš dabartinės Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos. Lenkijoje vis dar gyvas atminimas apie sovietų, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių nusikaltimus prieš lenkus ir žydus II pasaulinio karo metais. Aišku, lenkai nenori prisiminti savo kaltės, padarytos lietuviams ir kitoms tautoms tiek karo metais, tiek anksčiau. Lenkų visuomenės dauguma ne tik kad nesusitaikė su po 1945 metų susiformavusiomis naujomis politinėmis sąlygomis, bet buvo įsitikinusi, kad jos nėra amžinos. Šį jausmą dar labiau stiprino komunistinė priespauda, literatūros persekiojamas ir cenzūra, kai per penkiasdešimt metų draudžiama buvo kalbėti apie tai, kas liko už Lenkijos rytinės sienos ir kas galėtų būti suvokiama kaip sienų revizija ar teritorinės pretenzijos.
- Ir dėl to pradėta idealizuoti viską, kas liko už Lenkijos rytinės sienos?
- Iš dalies prie to prisidėjo ir lenkų emigracija, kurios nemaža dalis buvo kilusi iš „kresų“. Ir šiandien nepaprastai idealizuojama viskas, kas atėjo iš „kresų“ ir siejasi su lenkiškomis tradicijomis. Tuo tarpu kiti ne lenkų tautybės „kresų“ gyventojai vertinami neigiamai. Lenkas iš „kresų“ buvo labiau lenkiškas nei lenkas iš Mazovijos ar Silezijos. Buvo ir yra didelis susidomėjimas „kresų“ literatūra. Nenuostabu, kad po 1989 lenkai laisvės sąlygomis "atidirba" istorijos pamoką, domisi paveldu, apie kurį pusšimtį metų buvo draudžiama kalbėti.
- Straipsnyje “Kolonijiniai ir neokolonijiniai lenkų diskusijos apie kresus aspektai” (paskelbta leidinyje: Teksty drugie) rašote, kad lenkų požiūris į „kresus“ turi liguistumo požymių.
- Nostalgija „kresams“, kylanti ant susidomėjimo „mažosiomis tėvynėmis“ bangos, Lenkijoje įgauna liguistas, nesveikas formas. Minėtame straipsnyje bandžiau pasakyti, kad susižavėjimas „kresais“ - tai ne vien bendros autoterapijos išraiška. Tai ir demonstravimas tariamo daugiakultūrinio dialogo, kuriame, deja, atsižvelgiama tik į savo tautos ambicijas, obsesijas, problemas, atmintį. Tai yra kažkoks nesveikas žodinis neokolonializmas, bent jau kultūrinis, ir toks kalbėjimo būdas man yra nepriimtinas, juolab kad visiškai apeinami šiuolaikiniai „kresų“ šeimininkai. Su mano tokiu „kresomanijos“ vertinimu lenkai nesutinka, ir ne kartą mane kaltino išdavyste ir net buvau „nurašytas“ iš lenkų tautos.
- Kaip vertinate naujausią Lenkijos valdžios iniciatyvą įsteigti "Kresų institutą" Vašuvoje, kurio tikslas yra puoselėti "lenkiškąsias kresų" tradicijas ir "kresų" savimonę. Beje, instituto veikla finansuojama iš valstybės biudžeto.
- Ambicinga vokiečių veikėja Erika Steinbach pasiūlė Berlyne įkurti centrą, kuris užsiimtų iš dabartinių Lenkijos, Rusijos, Čekijos ir Lietuvos žemių iškeldintųjų vokiečių istoriniais tyrimais. Ši iniciatyva Lenkijoje sukėlė visuotinį , pilnai pateisinamą pasipiktinimą - niekam juk nepatinka, kad tylomis būtų pastatytas paminklas visuomenei, kurios 99 proc. rėmė hitlerizmą. Gal būt, savotiška reakcija į Erikos Steinbach idėją buvo mintis įkurti savą „Kresų institutą“, kurio tikslas yra priartinti lenkams istoriją. Tačiau kas nors po metų kitų gali paklausti: jeigu turite savo „kresų“ institutą, tai kodėl manote, kad vokiečiai neturi teisės į savo „kresų“ atminimą?
Lenkijoje yra dešimtys universitetų, o juose veikia keletas svarbių mūsų praeitį tiriančių istorijos institutų. Racionaliai mąstant, „Kresų institutas“ yra nereikalingas, tačiau, matyt, kam nors yra reikalingas dėl politinių sumetimų. Jau pats pavadinimas yra negražus, nes primena lenkų dominavimą Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos žemėse. Kita vertus, turime teisę remti mūsų tautiečius likusius už Lenkijos ribų ir tą problemą įvardinti pagal mūsų tradicijas. Bet spręsdami šią problemą turime vadovautis protu, taktu ir atsižvelgti į mūsų kaimynų požiūrį. Bijau, kad tiems, kurie sugalvojo steigti „Kresų institutą“, ne tiek rūpi remti lenkiškas mokyklas ar lenkišką spaudą Lietuvoje, Ukrainoje ar Baltarusijoje, kiek kokia nors nacionalistinė avantiūra. Esu įsitikinęs, kad lenkai turi formuoti europietišką tapatybę, ne „kresų“. Šiais laikais kalbos apie „kresų“ savimonės formavimą yra nesąmonė, atskleidžianti jos sumanytojų provincialumą.
- Minėtame straipsnyje rašote, kad šiandien nieks neklausia lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių, ar jie nori būti „kresais“ Lenkijos valstybės istorinėse ir dabartinėse ribose, ir ką išvis apie tai galvoja. Prisipažinsiu, labai retai galima išgirsti Lenkijoje tokią nuomonę. Beje, ir žodį „kresai“ rašote kabutėse.
- Net lenkų mokslininkai „kresais“ apibrėžia viską, kas gyvena ir kas vyksta į rytus nuo Bugo upės. Mano nuomone, tai įžeidžianti, anachroniška sąvoka, nesiskaitanti su objektyviomis realijomis. Norėdamas gerbti, tarkim, lietuvių jausmus, nevadinsiu jų žemės „kresais“, nebent patys lietuviai norėtų būti lenkų kultūros ar buvusios Lenkijos valstybės kresais. Bet žinau, kad nelabai to norėjo ir toliau turbūt nebenori.
- Dėstant Poznanės universitete, bendraujate su studentais. Koks lenkų jaunimo požiūris į „kresų“ reiškinį?
- Tai sudėtingas dalykas. Iš namų jaunimas išsineša žinias apie prarastą, dingusį pasaulį, kuriuo kadaise buvo super Lenkija, garbina jį, nors jo nepažįsta. Bet laikas koreguoja požiūrį. Vis mažiau žmonių sako „kresai“, vis dažniau vartoja paribio sąvoką. Jauni lenkai nepažįsta „kresų“, nes to pasaulio jau nebėra. Nėra lenkų ir lietuvių bajorų, nėra žydų, armėnų, totorių ar rusų. Yra tik literatūra, užfiksuota Milošo, Mickevičiaus, Ožeškovos ar Sienkievičiaus plunksna. Šiandien turime paribius, kurie kaip kultūrinio pažinimo objektai nėra ypatingai įdomūs, turime praeities liekanas, na, ir dabartį. Ar šiandienis Vilnius yra „kresų“ miestas? Kokia prasme? Ką tai galėtų reikšti? Matyti, kad lenkiškas „kresų“ tonas neatitinka tikrovės.
